Category Archives: Išorės apdaila

Fasado šiltinimas

Posted on by

Prieš atliekant fasado šiltinimo apdailos darbus, turi būti atlikti esminiai darbai, paviršius tinkamai paruoštas ir patikrintas, fasado detalės pritvirtintos, pastoliai, visi reikalingi įrankiai ir medžiagos paruošti, oro sąlygos tinkamos.

Prielaidos. Prieš pradedant fasado šiltinimo darbus turi būti baigti šie darbai:

Visi stogų ir parapetų dengimo darbai.

Visi didelės apimties vidaus tinkavimo, betono liejimo ir kiti drėgni procesai, o vanduo turi būti išdžiūvęs. Šių reikalavimų nepaisymas gali tapti drėgmės prasiskverbimo į šiltinimo sistemą priežastimi ir gali jai pakenkti.

Visų angų užtvaros turi būti įtaisytos.

Bet kokios iš už fasado ribų išsikišančių technologinių sistemų, pavyzdžiui, vėdinimo sistemos ar pan., dalys turi būti instaliuotos.

Visų jungimo vietų, pavyzdžiui, stogo, karnizų, palangių, balkonų ir kt. išankstinis projektavimas ir atitinkamų detalių bei medžiagų įsigijimas.

Pastato aplinkos vertikalusis planavimas, kad būtų užtikrintas saugus pastolių įrengimas bei cokolio dalies apdailos ir pan. teisingo aukŠčio nustatymas.

Visi kiti darbai, kurie turi sąlytį su fasado sistema (balkonai, terasos, stogai, durys, langai, detalės, įžeminimas, lietaus vandens nutekėjimo vamzdžiai ir kt), turi būti atlikti pagal konkrečiam objektui paruoštus detaliuosius brėžinius.

 

Paviršiaus inspektavimas ir paruošimas. Klijuojamasis pagrindas turi būti švarus, atlaikantis, tvirtas ir lygus. Švarus paviršius reiškia, kad ant jo neturi būti dumblių, nešvarumų, tepalų, silikono, samanų ar druskų.

Dumbliais ir samanomis padengtą paviršių pirmiausiai reikia apdoroti atitinkama gyvuosius organizmus naikinančia priemone.

Nešvarumai nuo pagrindo paviršiaus paprastai gerai nusiplauna stipria vandens srove. Nešvarumai yra sukibimą sunkinantis faktorius. Jei sienos paviršius yra iš betono, reikia įsitikinti, kad ten nėra užsilikę betonavimo formos tepalų. Taip pat paviršius neturi būti apdorotas hidrofobinį (vandens atstūmimo) efektą užtikrinančia priemone, ji irgi apsunkina sukibimą. Ant fasado pasitaikančios druskos (baltos spalvos apnašos) yra taip pat sukibimą sunkinantis faktorius. Druskas reikia nutrinti sausu šepečiu ir apdoroti paviršių druskas neutralizuojančia priemone.

Po plovimo reikia palaukti, kol paviršius išdžius. šiltą vasaros dieną paprastai pakanka 1 paros, o rudenį žymiai daugiau.

Ant fasado neturi būti vandens nutekėjimų. Jei jų yra, pirmiausiai reikia pašalinti jų priežastį.

Klijuojamojo paviršiaus tolerancija turi būti ne didesnė nei +/- 1 cm. Didesnės tolerancijos ir klijuojamojo paviršiaus atveju reikia pagrindą nutinkuoti, kad būtų lygesnis. Po to reikia palaukti, kol tinkas išdžius atitinkamai reikalavimams ir turint galvoje, kad jis džiūsta 1 mm per dieną. Tinko tvirtumas turi būti pakankamas, kad sukibtų su klijais, t. y. minimaliai 0,08 N/mm2. Tinkas neturi sudaryti dulkių. Jei jis yra kietas, bet sudaro dulkes, pagrindą reikia padengti gruntavimo priemone mira 5050 base grund. Dažytas pagrindas tada bus tinkamas klijavimui ir tvirtinimui, panaudojant spraustukus, kai dažai bus gerai sukibę su pagrindu. Tai galima patikrinti aštriu peiliu bandant įpjauti ant paviršiaus „groteles“ su maždaug 2-3 mm dydžio akutėmis. Jei dažai nuo akučių nusilupa, dažų sluoksnis su pagrindu nėra sukibęs pakankamai gerai ir jį reikia nuimti, kad būtų pasiektas geresnis sukibimo rezultatas.

Sienos paviršiuje gali pasitaikyti įvairių plyšelių. Jei šie plyšeliai yra 1 ar II klasės, kurie atsirado ne dėl namo sienų dalių pajudėjimo viena kitos atžvilgiu, tada galima klijuoti tiesiog ant jų. Jei plyšiai yra III klasės, kitaip vadinamais statybinės dinamikos plyšiais, tada reikia pasitarti su specialistais – reikės daryti šiltinimo sistemos deformacinį tarpelį ar ne. Statybinės dinamikos plyšį galima nustatyti gipsine plomba. Paviršiuje pasitaikančius kalkių ir cemento skiedinio likučius reikia pašalinti. Tuščius tarpelius tarp plytų ir statybinių blokelių reikia užpildyti kalkių ir cemento skiediniu.

Detalių tvirtinimas. Visos ant fasado tvirtintinos detalės turi būti iš anksto pritvirtintos arba jos pritvirtinamos fasado apdailos darbų metu. Tarpai tarp detalių turi būti taip užpildyti tarpikliais, kad vanduo neprasiskverbtų į sistemą. Tarpikliu naudojamas ne silikonas, bet sistemingai pasiteisinęs poliuretano ir bitumo užpildas. Tvirtinant metalo konstrukcijas neturi būti korozijos pavojaus. Rūdžių dėmės paliks negražias žymes ant fasado. Metalo konstrukcijoms geriausiai yra naudoti nerūdijantį arba cinkuotą ir dažytą metalo konstrukciją. Naudoti tik dažytą metalą mūsų klimato sąlygomis yra labai rizikinga. Lietvamzdžių laikikliai turi būti iš anksto instaliuoti, nes tokiu atveju fasado apdailos darbų specialistai galės instaliuoti tinkamus tarpiklius. Nė viena detalės dalis neturi būti pakrypusi žemyn į pastato pusę. Pakrypimas turi būti nukreiptas į išorę, kad vanduo nepatektų į sistemos vidų.

Pastoliai, apsauginė plėvelė ir oro sąlygos. Viso pastato fasado paviršius (apie 400 m2 plotas) turi būti apstatytas pastoliais. Apdoroti fasadą dalimis nėra tikslinga. Apdoroti fasadą naudojantis keliamaisiais mechanizmais reiškia nekokybišką rezultatą. Pastolius reikia statyti tokiu atstumu, kad jie netrukdytų apdorojant tarpus tarp pastolių. Pastolio tvirtinimo ankeriai (jei jie naudojami) turi būti pritvirtinami taip, kad ankerio akutė būtų toliau nuo planuojamojo šiltinimo paviršiaus. Ankeris turi būti pakreiptas į išorę ir apačią, kad vanduo darbo metu nepatektų į sistemos vidų. Plėvelės panaudojimas padeda užtikrinti stabilų ir nepertraukiamą darbą. Visa tai galima atlikti tiek karštais, tiek ir šaltais orais bei per lietų. Minimali oro ir dengiamojo pagrindo temperatūra turi būti +5°C ištisą parą. Apsauginė plėvelė nuimama tik tada, kai medžiaga yra visiškai išdžiūvusi. Visos angos (durys, langai) turi būti uždengtos apsaugine plėvele. Apsaugoti reikia ir visus kitus horizontalius paviršius (tarpinius stogus, grindinį ir kt), kuriems gresia, kad gali būti užteršti nukrentančių skiedinio likučių. Medžiagą reikia taip pat apsaugoti nuo klimato poveikio: darbui paruoštas dispersines medžiagas nuo šalčio, sausuosius mišinius nuo drėgmės, polistireną nuo saulės ir vandens.

Darbo įrankiai. Sistemą instaliuojantis specialistas turėtų turėti šiam darbui specialiai numatytus profesionalius darbo įrankius:

pjūklai polistirenui pjaustyti;

peiliai šiltinimo medžiagai pjaustyti;

fasado šepečiai, šepetėliai, voleliai;

mentelės iš nerūdijančio plieno;

šveitikliai iš nerūdijančio plieno;

plastikiniai šveitikliai;

mišinio maišytuvas su plaktuvu (neturi būti dažytas ar iš rūdijančio metalo);

mišinio paruoŠimo indai;

matavimo reikmenys – lotai ir liniuotės;

pneumatinis gręžtuvas, grąžtai, gilzės;

plaktukai, atsuktuvai, pieštukai;

šlifavimo prietaisas ir švitrinis popierius;

vandens matavimo indelis;

geležies pjūklas, plieno lakšto žirklės;

Dekoratyvinis tinkas lauko ir vidaus darbams

Posted on by

Prieš dažant paskutiniu apdailos sluoksniu paviršių reikia gruntuoti. Polimerinė gruntavimo medžiaga yra į dažus panaši medžiaga, kurios sudėtyje yra kvarcinių miltelių. Gruntavimo medžiagos paskirtis yra:

1) sukurti gerą sukibimą tarp armavimo ir dangos paviršiaus;

2) pirminė apsauga nuo klimato sąlygų svyravimų;

3) suteikti norimą fasado atspalvį.

Gruntavimo priemonė šiltu vasaros metu išdžiūsta per vieną parą.

Prieš dažant paviršių paskutiniuoju sluoksniu reikia atlikti nedidelį darbą. Pirmiausiai – darbo planavimas. Reikia stebėti, kad saulės spinduliai ir vėjo stiprumas neturėtų įtakos darbų kokybei. Labai karšta saulė ir stiprus vėjas gruntavimo priemonę išdžiovina per greitai. Reikia patikrinti, ar visas paviršius padengtas ir, jei reikia, paruošti apdorojamojo paviršiaus apsaugą nuo lietaus. Reikia apskaičiuoti viena pamaina atliekamų darbų plotą, pagal kurį reikia paruošti gruntavimo priemonės kiekį ir nustatyti darbą atliekančių darbininkų skaičių. Minimalus darbininkų skaičius yra 1 darbininkas vienai pastolių eilei ir vienas pagalbinis darbininkas. Geriau, jei kiekvienai pastolių eilei yra 2 darbininkai. kurie gali dirbti taip: vienas deda priemonę ant paviršiaus, kitas suteikia faktūrą.

Skiedinio paruošimas

Paruošiant polimerinės kilmės apdailos tinką rekomenduotina visą darbui atlikti reikalingą kiekį gerai išmaišyti, įpilti apdorojimą palengvinantį vandens kiekį. Reikia stebėti, kad į visus kibirus būtų pilamas vienodas vandens kiekis. Priešingu atveju, ant skiediniu padengtos sienos gali atsirasti skirtingo atspalvio dėmės. Visi kibirai su skiediniu užkeliami ant pastolių, kad nereikėtų apdorojimo metu gaišti laiką kibirų nešiojimui. Paruošiant mineralinį tinką galima elgtis panašiai, jei yra pakankamas kibirų kiekis, kuriuose galima mišinį paruošti. Jei taip nėra, reikia, kad vienas darbininkas būtų atsakingas už skiedinio paruošimą ir jo tiekimą ant pastolių. Ir čia reikia stebėti, kad visą laiką būtų pilamas vienodas vandens kiekis.

Polimerinės ir silikatinės kilmės apdailos tinkas prieš pradedant darbus gerai išmaišomas. Jei reikia, įpilamas tam tikras vandens kiekis. Paruošiant mineralinės kilmės apdailos tinką reikalingas vandens kiekis supilamas iš karto.

Apdorojimas

Standartinis apdorojimas vyksta trimis etapais. Pirmiausiai tinkas užtepamas ant paviršiaus. Dideliems plotams padengti geriausiai naudoti siurblį. Po to nuo paviršiaus pašalinamas nereikalingas tinko kiekis. Ant paviršiaus lieka tik reikiamas kiekis medžiagos. Dedant ploną sluoksnį reikia laikytis tokio principo – tinko sluoksnio storis negali būti mažesnis nei grūdelio dydis ir tinko sluoksnio storis neturi būti didesnis nei grūdelio dydis. Jei antrasis etapas praleidžiamas, gaunamas toks rezultatas: negraži ir nelygi struktūra. Trečiojo etapo metu paviršiui suteikiama norima faktūra. Naudojant neslystančios struktūros tinką galima tinką trinti rato judesiais (labiausiai paplitęs būdas), horizontaliai, vertikaliai, įstrižai – atitinkamai grūdelių slinkimo krypčiai sukuriami įvairūs raštai. Apdorojant vientisos faktūros tinką  trečiajame etape paviršius išlyginamas, kad nesimatytų traukimo judesių žymių.

Apdorojimo metu nuo sienos nuimtas ir atgal į kibirą sudėtas tinkas turi būti laikas nuo laiko sumaišomas, nes sugrąžintas tinkas gali turėti mažiau grūdelių, nei tik paruoštasis. Užtepus ant sienos tokį nesumaišytą tinką ant jos gali atsirasti vietų, kur grūdelių bus mažiau, ir siena atrodys dėmėta. Nukritusio ant žemės tinko dar kartą panaudoti negalima.

Rekomenduotina pirmiau nutinkuoti lango angos šonus, o po to kitą paviršių. Apdorojant apdailos paviršių reikia atkreipti dėmesį į pastolių perėjimų vietas. Tai vietos, kur ant apatinių pastolių dirbančio darbininko ir viršuje dirbančiojo bendradarbiavimo darnumas yra itin svarbus. Jei taip nėra, vėliau ant sienos galima pastebėti pastolių žymes.

Reikėtų vengti nutraukti darbą vienos sienos apdorojimo metu. Jei tai būtina, pavyzdžiui, didelių paviršių atveju, ar kai darbininkų skaičius nedidelis, reikia iš anksto suplanuoti ir su užsakovu susitarti tęsinio liniją. Niekada nepatartina ją pravesti horizontaliai. Vertikali linija yra mažiau pastebima. Vertikalią liniją galima suderinti su vamzdžio vieta arba langu. Nutraukta linija paprastai yra matoma.

Skirtingų spalvų paviršiams nepatartina naudoti įvairių spalvų tinką, o tik atitinkamos spalvos apdailos dažus. Dažant reikia stebėti, kad visi faktūriniai įdubimai būtų padengti dažais.

Džiūvimas

Tinko džiūvimo laikas priklauso nuo oro temperatūros ir oro drėgmės. Sausos vasaros metu standartinis tinkas išdžiūsta per 1 parą, rudenį lietingais ir šaltais orais gali prireikti iki 2 savaičių. Visą džiūvimo laiką reikia saugoti paviršių nuo kritulių.

Baigiamieji darbai

Baigiamieji darbai – plėvelės nuėmimas. Tą galima padaryti tuojau pat po tinko faktūros suteikimo, kai tinkas dar drėgnas. Jei tinkas jau bedžiūsiantis, reikia palaukti, kol jis išdžiūs visiškai. Tada, nuimant plėvelę, reikės pasinaudoti aštriu peiliu. Po to reikės pritvirtinti visus reikalingus fasado elementus (lietvamzdžius, numerius, etiketes, turėklus ir kt.) Nuėmus pastolius ir sutvarkius aplinką fasadas yra užbaigtas.

Fasado dažymas

Posted on by

Tinkuotų, betoninių ir plytinių paviršių dažai turi būti atsparūs krituliams, UV spinduliams ir išmetamoms dujoms. Šie dažai turi būti pakankamai porėti, kad praleistų patalpų viduje susikaupusią drėgmę. Jie taip pat turi būti atsparūs akmens paviršiaus šarmingumui ir apsaugoti paviršių nuo pelėsio ir samanojimo. Dažai, skirti įvairiems išorės paviršiams, skiriasi vieni nuo kitų. Populiariausi – akrilinės dervos, vandeniu skiedžiami dažai. Norėdami padidinti dažų atsparumą, gamintojai į juos papildomai deda įvairių silikatinių, silikoninių, poliuretaninių bei kitų priedų, kurie dažų plėvelę daro atsparesnę, užtikrina tinkuotų paviršių „kvėpavimą“, neleidžia į betoną patekti deguoniui.

Šviežio tinko nepatartina iš karto dažyti, reikėtų palaukti bent keturias savaites (geriau keletą mėnesių).
lšmatuokite ir sudauginkite dažomo paviršiaus ilgį bei plotį. nepamirškite iš bendro ploto atmesti durų ir langų ploto. Daugumos dažų išeiga apie 8 – 10 kv. m/l. Padaliinę dažomą plotą iš išeigos, sužinosite, kiek litrų dažų reikės vienam dažų sluoksniui. Atminkite, kad mūras sugeria daug dažų, taigi norint, kad dažų danga atrodytų lygiai, teks dažyti dukart. Dviem dažų sluoksniais nudažyti išoriniai paviršiai atsparesni permainingoms oro sąlygoms ir ilgiau nenusidėvi. Visada geriau įsigyti šiek tiek daugiau (10 – 15 proc.) dažų nei apskaičiuota.
Nepamirškite, kad 90 procentų dažymo sėkmės sudaro paviršiaus paruošimas. Vieliniu šepečiu nuo nedažytų betoninių ir tinkuotų paviršių nuvalykite teršalus, svetimkūnius, druskas, birias medžiagas. Nuo anksčiau dažytų pavįršių pašalinkite nusilupančius arba miltelinius (kalkinių dažų ar kt.) sluoksnius. Efektyvu paviršių gerai nuplauti. Mažesnį namą nuplausite paprasta laistymo žama. Jei yra pelėsių, juos nuplaukite chlorkalkių tirpalu. Nuplovę pastatą, leiskite išdžiūti. Užglaistykite sienų įtrūkimus ir nelygumus fasadui tinkančiu glaistu.
Daugeliu atvejų be grunto tiesiog negalima dažyti. Gruntą pasirinkite priklausomai nuo to, kokiais dažais bus dažomas paviršius. Gruntuokite teptuku ar voleliu. Gruntuoti galima tais pačiais dažais, atskiestais vandeniu ar kitu skiedikliu.
Pradėkite dažyti sienas nuo viršaus, stogo kraigo, po to dažykite sienos plokštumą, po to kampus, vietas prie durų ir langų staktų. Dažykite dviem sluoksniais, tarp dažymų darydami 12 valandų pertrauką. Jei reikia, galite dažus atskiesti vandeniu iki 10 proc.

Lauko tinkavimas

Posted on by

Lauko sienų tinkavimą galima atlikti keliais būdais:

  • Dekoratyvinio tinko lauko sienų tinkavimas,
  • Kalkinio tinko lauko sienų tinkavimas,
  • Cementinio tinko lauko sienų tinkavimas.

Dekoratyvinio tinko lauko sienų tinkavimas:

Dekoratyvinio tinko tinkavimas struktūriniais dekoratyviniais tinkais. Struktūriniais tinkais išgauname raižytą, draskytą paviršių, lietučio, samanėlės raštus, bei jam suteikiame puikią išvaizdą. Lauko sienų tinkavimui naudojame: dekoratyvinio tinko rūšis: akrilinį, silikatinį, silikoninį, mineralinį.

Lauko sienų tinkavimas kalikiniu ir cementiniu tinku:

Lauko sienų tinkuojamas paviršius privalo būti paruoštas lygus, tvirtas, stabilus, tolygiai įgeriantis drėgmę, šiurkštus, sausas, nuvalytos dulkės, nešvarumai, apnašos, neužšalęs. Netvirti paviršiai pašalinami iki tvirto pagrindo. Silpnesni paviršiai mažinantys kalkių ir cemento tinko sukibimą su pagrindu nuvalomi, pašalinamos dulkės ir riebalai. Plėvele apklijuojami langai, durys, kolektorinės spintos ir kiti paviršiai, kurie gali būti aptaškyti tinku. Apdulkėjęs paviršius yra gruntuojamas arba gerai sudrėkinamas vandeniu. Naują silikatinių ar molinių plytų, keramzitbetonio ar dujų silikato blokelių mūrą užtenka gerai sudrėkinti vandeniu.

Rekomenduojama temperatūra atliekant tinkavimo darbus +4-25 °C.

Primas tinkavimo sluoksnis: Mechanizuotu arba rankiniu būdu ant tinkuojamo paviršiaus yra užpurškiamas arba užtepamas paruošiamasis tinko sluoksnis. Reikiamos konsistencijos kalkių, cemento, ar gipso cemento skiedinys tepamas arba purškiamas ant sienų horizontaliomis persidengiančiomis juostomis, iš viršaus į apačią nukreipta kryptimi. Skystesnis skiedinys gali bėgti nuo sienų, o tirštesnis – gali blogai sukibti su pagrindu.

Paruošiamojo sluoksnio storis iki 10mm. Jis daromas stipresnis negu sekantis išlyginamasis sluoksnis, bet ne stipresnis už tinkuojamą paviršiaus pagrindą.

Išlyginamojo tinko sluoksnio užtepamas ar užpurškiamas. Pilnai sustingus paruošiamajam sluoksniui, purškiamas arba tepamas išlyginamasis tinko sluoksnis. Dedamas vienas arba keli išlyginamieji sluoksniai, kol gaunamas lygus paviršius, atitinkantis leistinus nuokrypius. Vieno išlyginamojo sluoksnio storis gali būti iki 10mm. Kiekvienas sluoksnis yra išlyginamas, o sekantis išlyginamasis sluoksnis užtepamas arba purškiamas tik pilnai sustingus ankstesniam sluoksniui.

Pradėjus tinkui stingti, tinkas lyginamas trapecine liniuote bei nerūdijančio plieno mentele, išlaikant visus nuokrypius, vertikalumą, horizontalumą bei kampų statumą. Tinką lyginant trapecine liniuote, skiedinio perteklius tolygiai paskirstomas per visą sieną.

Sekantis etapas – tai dengiamojo sluoksnio užtepimas arba užpurškimas. Dengiamojo sluoksnio užpurškimas – Dengiamajam sluoksniui skiedinys daromas skystesnis; skiediniui naudojamas labai smulkus smėlis. Dengiamasis sluoksnis yra nulyginamas. Dengiamojo sluoksnio storis apie 5mm. Baigus tinkuojamo paviršiaus lyginimą, yra atliekamas paviršiaus užtrynimas.

Užtrynimas – Tam naudojama polistirolinė trintuvė. Trinamas paviršius visą laiką tolygiai drėkinamas. Gerai užtrintas paviršius yra gerai sutankintas ir pabraukus ranka, tinkas nebyra.

Sienų ir pertvarų mūrijimas

Posted on by

Sienų mūrijimas

Prieš pradedant mūryti sieną reikia paruošti nuobliuotą lentą, ant kurios pažymėti blokų aukščio ir ilgio modulius dėl tolimesnės kontrolės. Lentos ilgis turi atitikti būsimos sienos aukštį.
• Patikrinti mūro pamato lygumą. Jeigu pamatas arba perdengimo konstrukcija nelygūs, juos reikia išlyginti skiediniu.
• Ant mūrijimui paruošto paviršiaus uždėti izoliacijos juostą, 150 mm platesnę, negu sienos storis.
• Mūryti reikia esant temperatūrai nuo +5 oC iki +30 oC, prie žemesnės kaip 5 oC temperatūros draudžiama. Mūrijant žiemą, skiediniai turi būti su priedais prieš užšalimą. Be to, skiediniai parenkami tvirtesni.
• Užbaigus darbą, mūrą reikia apsaugoti nuo peršalimo ir įmirkimo, uždengiant apklotais ar plokštėmis. Statybos metu sunku išvengti kritulių arba saulės kaitros, todėl blokus tenka pridengti arba juos sudrėkinti. Blokuose esančios tuštumos (kiaurymės) ir nestoros sienelės ne tik neįgeria daug drėgmės, bet ir žymiai greičiau išdžiūsta.
• Blokai neturi būti apšalę, apdulkėję, riebaluoti ar kitaip užteršti.
• Pirmiausia blokus kloti ant skiediniu padengtų kampų, išlyginti horizontaliai ir vertikaliai, teisingai juos orientuoti pagal įlaidų išdėstymą. Per sienos ilgį susidariusiam tarpui užpildyti reikia panaudoti pusinius blokus, kuriuos privaloma turėti komplektuojant medžiagas. Jeigu jų nėra, tuomet reikia pjaustyti diskiniais arba grandininiais pjūklais. Atsiradus mažam plyšiui, jį reikia užpildyti termoizoliaciniu skiediniu, kad nesusidarytų šalčio tiltelis per mūrą. Kapoti blokus nepatartina.
• Sienų kampų išorinėje pusėje blokus sujungti įtempta statybine virve ir toliau kloti pagal virvę ant šviežio skiedinio, gerai suduriant tarpusavyje. Blokai sukimba įlaidomis be skiedinio. Horizontalios siūlės skiedinio sluoksnis klojamas per visą sienos storį, be pertrūkių. Pagal susitarimą su statybos specialistu galima daryti pertraukiamą sluoksnio padengimą, sutaupant skiedinį ir pagerinant mūro šilumos izoliacines savybes. Taip padengti galima būtų ten, kur statinis mūro paskaičiavimas leidžia tai daryti. Geriausia naudoti termoizoliacinius skiedinius, kurie turi geras šilumines savybes ir pakankamai atsparūs gniuždymui.
• Blokų eilę išlyginti guminiu plaktuku per visą ilgį. Nutekėjusį skiedinį nuimti statybine mente. Tam, kad sumažėtų lietaus vandens skverbimasis į sienas, reikia naudoti kokybiškus skiedinius. Skiedinio užpildai turi būti ne stambesni kaip 2 mm. Siūlės tarp blokų nuo fasado pusės turi būti sutankinamos (iki 20 mm gylio).
• Vertikalus plyšys tarp blokų skiediniu nedengiamas. Blokai sujungiami įlaidomis, išvengiant šalčio tiltų.
• Mūrijant trisluoksnę sieną, oro tarpą tarp termoizoliacinės medžiagos ir apdailinio mūro būtina išlaikyti pastovų, ne mažesnį kaip 40 mm. Sienos paviršiai oro tarpe turi būti lygūs. Išlindusį iš siūlių skiedinį reikia pašalinti, nes lietaus vanduo skiedinio tilteliais gali patekti į šilumos izoliaciją. Sienų sluoksniams tarpusavyje sujungti naudoti nuo korozijos apsaugotus metalinius ryšius arba stikloplasčius.
• Mūrijamas skiedinys turi būti tokios konsistencijos, kad nenutekėtų į blokų kiaurymes. Prieš dengiant kitą skiedinio sluoksnį ant mūro reikia sudrėkinti anksčiau paklotų blokų viršutinę dalį, jeigu jie labai perdžiūvę vasaros karščių metu, tenka sudrėkinti visus blokus, esančius pakete.
• Blokų sluoksnius mūryti taip, kad vertikalūs plyšiai šachmatų tvarka persidengtų, ne mažiau kaip 95 mm.
• Mūrijant nuolatos tikrinti, ar teisingai įtempta statybinė virvė. Mūro vertikalumą kontroliuoti gulsčiuku, o sluoksnių aukštį – iš anksto paruošta lenta.
• Blokų mūras mūrijamas pagal 250 mm aukščio modulį, kurį sąlygoja bloko aukštis 238 mm su siūlės tarpo storiu 12 mm. 1 m aukščio sienai reikia sumūryti 4 sluoksnius. Jeigu patalpos aukštis (iki perdengimo) nesutampa su moduliu, tuomet atsiranda mažesnis ar didesnis tarpas, kurį reikia užpildyti plytų eile, pjaustytais blokais arba užbetonuojant perdangos konstrukcijos uždėjimo vietas.

Pertvarų mūrijimas
Prieš pradedant mūryti pertvarą, reikia:

• Patikrinti pamato lygumą ir uždėti izoliacinę juostą, ją gerokai užleidžiant į šonus.
• Atskirų pertvaros sluoksnių aukštį suderinti su nešančio mūro sluoksniu.
• Prijungiant pertvarą prie nešančios sienos, bloko šoną padengti skiediniu ir priglausti prie sienos. Toliau kiekvienam sekančiam sluoksniui reikia armuoti pertvaros prijungimo vietą prie sienos plokščiu plieniniu ankeriu. Galima ankerį sulenkti stačiu kampu ir įspausti į apatinį pertvaros plyšį, o vertikalią ankerio dalį prisukti varžtu prie prijungiamos sienos. Ankerius galimas iš anksto įtvirtinti nešančios sienos mūrijimo metu, įstatant juos plyšiuose, kur bus prijungiamos pertvaros.
• Tarpas tarp perdangos ir paskutiniojo pertvaros sluoksnio užpildomas skiediniu. Jeigu pertvara yra po perdanga, ilgesne negu 3,5 m, tai tarpas užpildomas susispaudžiančia medžiaga, įvertinant perdangos galimą įlinkį.
• Kitos pertvarų mūrijimo sąlygos yra panašios kaip mūrijant sienas.

Betonavimas

Posted on by

BetonavimasVanduo, cementas ir smulkus užpildas – tai svarbiausi betoną sudarantys komponentai. Priklausomai nuo jų charakteristikų ir sudėties kinta betono savybės. Vienas iš svarbių parametrų, lemiančių betoninių grindų patvarumą, yra betono masės slankumas. Jis nustatomas pagal vandens ir cemento santykį ir specialių priedų buvimą: mažesnis vandens ir cemento santykis – kokybiškesnis betonas išeina.

Prieš įrengiant objekte betonines grindis būtina nustatyti pagrindo būklę. Jei grindys daromos pirmiausiai, reikalingi geodeziniai šios teritorijos duomenys, kuriais remiantis būtų galima planuoti darbus. Jei yra senas betoninis pagrindas, pirmiausiai reikia susipažinti su jo įrengimo technine dokumentacija, o tokios nesant, atlikti tyrimą. Tai leis tiksliai susiplanuoti tolesnius darbus. Labai svarbu, ar yra pagrindo hidroizoliacija.

• Paruošiamieji darbai. Jei yra senas pagrindas, tai būtina pašalinti netvirtas jo dalis, nuplauti nuo grindų purvą, dulkes ir riebias dėmes.

• Hidroizoliacija. Jei tarp esančio pagrindo ir naujų grindų bus tiesiama polimerinė plėvelė, ji ne tik sulaikys drėgmę, bet ir sumažins sėdimo plyšių atsiradimo betone tikimybę. Plėvelė užtikrina betono plokštės slydimą tarp sėdimo siūlių. Jei plėvelės nebus, tarp šių siūlių gali atsirasti plyšių.

• Armavimas. Jei pagrindas užtektinai tvirtas, armuojama tinkleliu vienu ar dviem armatūros sluoksniais. Tinklelio paskirtis – perimti sėdimo įtempimus sukietėjusiame betone.

• Betono papildai. Įtrūkimų atsiradimui šviežiame betone kelią užkerta polimerinio pluošto ar metalinio pluošto naudojimas. Betono gamykloje kartu su pluoštu įdedami ir betono sėdimą mažinantys papildai – plastifikatoriai. Likusi plastifikatorių dalis suberiama aikštelėje, nes jų veikimo laikas – 30–50 minučių. Plastifikatoriai parenkami priklausomai nuo techninių poreikių ir temperatūros.

• Priimdamas betoną darbų vykdytojas turi turėti grindų užbaigimo projektą. Jeigu ant pagrindo liejama tokia stora danga kaip magnezinis betonas arba polimerinė danga su kvarco papildais, tai priimtą betoną užtenka sutankinti vibratoriumi ir išlyginti vibracine mentele. Jei ant užbaigto pagrindo bus tiesiama plona polimerinė danga arba jis bus dažomas, tada priimtą betoną reiktų lyginti specialiomis lyginimo mašinomis, taip sutvirtinant jo viršutinį sluoksnį ir, esant galimybei, išlyginti, nes plona danga atkartos visus betoninio pagrindo nelygumus.

• Užkirsti kelią dulkių kaupimuisi galima į betonines grindis įmaišius mineralinių tankinančių medžiagų. Šios medžiagos užpilamos ant išlyginto, šviežiai supilto betono. Tai yra betono priežiūros priemonė ir gerina jo džiuvimą. Jos chemiškai sujungia dulkes sukeliančias medžiagas, todėl grindys tampa tankesnės, tvirtesnės ir jas lengva valyti.

• Kompensacinės siūlės. Rengiant betonines grindis reikia nepamiršti sėdimo siūlių. Šios siūlės betono paviršių padalina taip, kad jis galėtų sėsti ir neatsirastų vidinių įtempimų sukeliamų įtrūkimų. Siūlių gylis svyruoja nuo 30 mm iki ½ betono storio, priklausomai nuo paties storio ir įrengimo technologijos. Paruošos siūlės užpildomos specialia, elastinga medžiaga.

Pamatų liejimas

Posted on by

Svarbus faktorius – tai pastato konstrukcija. Nereikia būti statybų specialistu, kad suprastum: sunkus plytinis namas arba palyginti lengvas karkasinis reikalauja skirtingo požiūrio į pamatų paruošimą. Žinoma, jei turite neribotas finansines galimybes, galima po lengva konstrukcija pakasti didelę gelžbetoninę plokštę, kuri nepajudės net esant septynių balų žemės drebėjimui. Deja praktika rodo, kad pinigus dabar skaičiuoja visi, o tai reiškia kad niekas nenori būti bereikalingai išlaidaus. Pirmiausia reikia apsispręsti, kokiame gylyje bus liejami pamatai: mažame gylyje (gylis apie pusė metro) ar įgilintas žemiau įšalo gylio. Kokio tipo pamatas bus liejamas priklauso nuo grunto charakteristikos ir pastato konstrukcijos. Aišku, kad kuo giliau įgilinami pamatai, tuo didesnės išlaidos medžiagoms ir atitinkamai daugiau išleidžiama pinigų. Nepagrįstas noras sutaupyti gali iškrėsti piktą pokštą namo šeimininkui, nes pastatas išaugęs ant molingos dirvos, vieną gražią dieną arba nusės arba persikreips.
Skiriasi ir pamatų liejimo technologijos. Atmeskime tokį išskirtinį variantą, kaip galingų betoninių polių įgilinimas į didelį gylį, – šis būdas yra tinkamas statant dangoraižius, individualioje statyboje toks radikalus būdas nenaudojamas. Pačios populiariausios pamatų konstrukcijos – plokštiniai, juostiniai, poliniai pamatai. Sunkus gruntas (iškilus, supiltas) dažnai reikalauja, kad po pamatu būtų pakasta monolitinė gelžbetoninė plokštė. Tokia konstrukcija padidina pastato patikimumą – nes pajudinti tokį monolitą reikalinga didelė jėga, bet gelžbetoninė plokštė pareikalaus ir atitinkamų išlaidų medžiagoms. Jeigu ji nelabai stora, tai plokštinis pamatas bus ekonomiškesnis ir daugeliu atvejų pigesnis už juostinį pamatą. Jeigu plokštinis pamatas dar ir įgilintas, tai nežiūrint į didelę betono masę, teks atvežti didelį kiekį smėlio ir žvyro, kad suformuoti pagalvę, o tokiu atveju išlaidos gali viršyti 20 % bendros namo kainos, todėl didelio ploto ir aukštingumo pastatai, kaip taisyklė yra statomi naudojant ekonomiškesnius juostinius pamatus. Betoninė plokštė po nedideliais namais klojama be aukšto cokolio, taip kad ji tarnauja kaip grindų pamatas. Po pamatu daromas pusės metro smėlio žvyro užpildas, o pačioje plokštėje numatomi specialūs iškilimai tvirtumui.

Dažniausiai naudojamas juostinio tipo pamatas. Betoninis pamatas liejamas po nešančiomis konstrukcijomis visu pastato perimetru ir pastato viduje. Lieti betono visai nebūtina, esant būtinybei pamatą galima statyti iš plytų ar iš blokų. Kartais juostiniai pamatai klojami žemiau įšalo lygio, tuomet ir pamato pagrindas klojamas 20cm žemiau įšalo lygio, kartais juostinis pamatas klojamas mažame gylyje (50-70cm nuo žemės paviršiaus). Viršutinė juostinio pamato dalis tarnauja kaip cokolis, kuris gali būti išsikišantis, pasislepiantis arba lygiai su išorinėmis namo sienomis. Norint apsaugoti cokolį ir pamatą nuo lietaus ir potvynio, dažniausiai namas apjuosiamas specialiu tilteliu iš betono arba asfalto, kuris nuo pastato karnizo turi išsikišti 20cm į išorę.
Aukštutinių pastatų statyboje naudojami įkalami į didelį gylį masyvūs betoniniai poliai. Individualioje statyboje iki tokių kraštutinių priemonių neprieinama.

Jei name numatytas cokolinis aukštas, rūsys arba po namu yra įrengtas garažas, tuomet būtini juostiniai pamatai, taip pat kai cokolis aukštas tarnauja kaip remiančioji sienelė gruntui. Sunkūs kapitaliniai pastatai kaip taisyklė yra statomi ant juostinių pamatų su vienokiu ar kitokiu įgilinimu. Jo privalumai tai patikimumas, ilgaamžiškumas ir išdirbta statybos technologija. Kada sąlygos ir STR leidžia, galima naudoti polinius pamatus, žymiai sutaupant už medžiagas. Šiuo atveju pamatai liejami ne ištisai, o taškiniu būdu, jis palaiko pastatą tik keliuose atraminiuose taškuose: kampuose, sienų susikirtimo vietose arba sunkiai apkrautose perdangų atramose. Šiuo atveju reikia žymiai mažiau statybinių medžiagų negu liejant plokštinį arba juostinį pamatą.

Paprastai poliniai pamatai naudojami nedidelio svorio mediniams namams, skydiniams ir karkasiniams namams. Patys pigiausi poliai – mediniai, kurie naudojami iki šiol, kai reikia pastatyti lengvą laikiną statinį. Jei po kelių metų reik šį pastatą nukelti ir vietoj jo pastatyti kažką iš naujo, tuomet koks būtų tikslas naudoti brangų gelžbetonį, o po to jį demontuoti, kas reikalauja daug darbo. Nors ne vien tik iš gelžbetonio daromi poliniai pamatai: čia pilnai tinka paprastas betonas, plytos, akmuo.

Rekomenduojamas atstumas tarp polių 1,5-2,5 m. Jų skersmuo taip pat reglamentuojamas ir sudaro 50 x 50 cm – plytiniams poliams arba 40 x 40 cm – betoniniams poliams (jei pastatas visiškai lengvas, kad išvengti bereikalingų išlaidų, skersmenį galima šiek tiek sumažinti). Beto,  statant polinius pamatus rekomenduojama užsklanda – lengva sienelė tarp polių, kuri apšildo pogrindę ir apsaugo ją nuo atmosferos poveikio ir klajojančių gyvūnų, kurie labai mėgsta sukti lizdus po pastatais ant polių. Kai kas šiems tikslams naudoja pusės plytos sienelę, kai kas – specialias cokolines plokštes, imituojančias plytų sieną arba azbestocementinį šiferį. Kad po grindimis nesusidarytų kondensatas, jas reikia vėdinti, tam tikslui turi būti numatytos specialios vėdinimo angos, uždengtos grotelėmis arba tinklu.

Be išvardintų naudojami ir kiti pamatų tipai, taip pat kasmet atsiranda vis nauji. Pvz. sunkiuose ir giliai įšalančiuose gruntuose kartais įrengiamas polinis – juostinis pamatas. Tokiu atveju daromas gręžinys žemiau įšalo lygio, kurio apatinę dalį praplatina specialiu plūgu, po to į gręžinį yra sudedama armatūra ir užpilamas betonas. Išlietas polis gali išlaikyti 5 ir net 10 tonų apkrovą, išstumti jį iš grunto negali net arktinis šaltis. Po to tarp polių išliejama betoninė juosta, ji yra armuojama ir pakeliama šiek tiek nuo žemės, įvertinant šalčio sukeltą grunto pakilimą, tokio tipo pamato privalumas lyginant su juostiniu įgilintu pamatu – tai mažesnės išlaidos medžiagoms ir mažesnės darbo sąnaudos.

Šiuolaikinės technologijos, esant būtinybei, leidžia pamatą sutvirtinti ir suremontuoti. Tam per esama pamatą iki tvirto grunto reikia išgręžti keletą gręžinių, naudojant specialią įrangą, kuri nepažeidžia esamo pamato ir grunto.  Toliau į gręžinį liejamas cemento mišinys, ten įleidžiama armatūra ir sutvirtinimas paruoštas. Ypač aktualus toks pamatų remonto būdas individualiuose užmiesčio pastatuose, todėl kad šiuo atveju išvengiama galingos technikos panaudojimo, todėl žemės sklypui, kuriame yra atlikti aplinkos tvarkymo darbai, nebus padaryta nuostolių.