Svarbus faktorius – tai pastato konstrukcija. Nereikia būti statybų specialistu, kad suprastum: sunkus plytinis namas arba palyginti lengvas karkasinis reikalauja skirtingo požiūrio į pamatų paruošimą. Žinoma, jei turite neribotas finansines galimybes, galima po lengva konstrukcija pakasti didelę gelžbetoninę plokštę, kuri nepajudės net esant septynių balų žemės drebėjimui. Deja praktika rodo, kad pinigus dabar skaičiuoja visi, o tai reiškia kad niekas nenori būti bereikalingai išlaidaus. Pirmiausia reikia apsispręsti, kokiame gylyje bus liejami pamatai: mažame gylyje (gylis apie pusė metro) ar įgilintas žemiau įšalo gylio. Kokio tipo pamatas bus liejamas priklauso nuo grunto charakteristikos ir pastato konstrukcijos. Aišku, kad kuo giliau įgilinami pamatai, tuo didesnės išlaidos medžiagoms ir atitinkamai daugiau išleidžiama pinigų. Nepagrįstas noras sutaupyti gali iškrėsti piktą pokštą namo šeimininkui, nes pastatas išaugęs ant molingos dirvos, vieną gražią dieną arba nusės arba persikreips.

Skiriasi ir pamatų liejimo technologijos. Atmeskime tokį išskirtinį variantą, kaip galingų betoninių polių įgilinimas į didelį gylį, – šis būdas yra tinkamas statant dangoraižius, individualioje statyboje toks radikalus būdas nenaudojamas. Pačios populiariausios pamatų konstrukcijos – plokštiniai, juostiniai, poliniai pamatai. Sunkus gruntas (iškilus, supiltas) dažnai reikalauja, kad po pamatu būtų pakasta monolitinė gelžbetoninė plokštė. Tokia konstrukcija padidina pastato patikimumą – nes pajudinti tokį monolitą reikalinga didelė jėga, bet gelžbetoninė plokštė pareikalaus ir atitinkamų išlaidų medžiagoms. Jeigu ji nelabai stora, tai plokštinis pamatas bus ekonomiškesnis ir daugeliu atvejų pigesnis už juostinį pamatą. Jeigu plokštinis pamatas dar ir įgilintas, tai nežiūrint į didelę betono masę, teks atvežti didelį kiekį smėlio ir žvyro, kad suformuoti pagalvę, o tokiu atveju išlaidos gali viršyti 20 % bendros namo kainos, todėl didelio ploto ir aukštingumo pastatai, kaip taisyklė yra statomi naudojant ekonomiškesnius juostinius pamatus. Betoninė plokštė po nedideliais namais klojama be aukšto cokolio, taip kad ji tarnauja kaip grindų pamatas. Po pamatu daromas pusės metro smėlio žvyro užpildas, o pačioje plokštėje numatomi specialūs iškilimai tvirtumui.

Dažniausiai naudojamas juostinio tipo pamatas. Betoninis pamatas liejamas po nešančiomis konstrukcijomis visu pastato perimetru ir pastato viduje. Lieti betono visai nebūtina, esant būtinybei pamatą galima statyti iš plytų ar iš blokų. Kartais juostiniai pamatai klojami žemiau įšalo lygio, tuomet ir pamato pagrindas klojamas 20cm žemiau įšalo lygio, kartais juostinis pamatas klojamas mažame gylyje (50-70cm nuo žemės paviršiaus). Viršutinė juostinio pamato dalis tarnauja kaip cokolis, kuris gali būti išsikišantis, pasislepiantis arba lygiai su išorinėmis namo sienomis. Norint apsaugoti cokolį ir pamatą nuo lietaus ir potvynio, dažniausiai namas apjuosiamas specialiu tilteliu iš betono arba asfalto, kuris nuo pastato karnizo turi išsikišti 20cm į išorę.
Aukštutinių pastatų statyboje naudojami įkalami į didelį gylį masyvūs betoniniai poliai. Individualioje statyboje iki tokių kraštutinių priemonių neprieinama.

Jei name numatytas cokolinis aukštas, rūsys arba po namu yra įrengtas garažas, tuomet būtini juostiniai pamatai, taip pat kai cokolis aukštas tarnauja kaip remiančioji sienelė gruntui. Sunkūs kapitaliniai pastatai kaip taisyklė yra statomi ant juostinių pamatų su vienokiu ar kitokiu įgilinimu. Jo privalumai tai patikimumas, ilgaamžiškumas ir išdirbta statybos technologija. Kada sąlygos ir STR leidžia, galima naudoti polinius pamatus, žymiai sutaupant už medžiagas. Šiuo atveju pamatai liejami ne ištisai, o taškiniu būdu, jis palaiko pastatą tik keliuose atraminiuose taškuose: kampuose, sienų susikirtimo vietose arba sunkiai apkrautose perdangų atramose. Šiuo atveju reikia žymiai mažiau statybinių medžiagų negu liejant plokštinį arba juostinį pamatą.

Paprastai poliniai pamatai naudojami nedidelio svorio mediniams namams, skydiniams ir karkasiniams namams. Patys pigiausi poliai – mediniai, kurie naudojami iki šiol, kai reikia pastatyti lengvą laikiną statinį. Jei po kelių metų reik šį pastatą nukelti ir vietoj jo pastatyti kažką iš naujo, tuomet koks būtų tikslas naudoti brangų gelžbetonį, o po to jį demontuoti, kas reikalauja daug darbo. Nors ne vien tik iš gelžbetonio daromi poliniai pamatai: čia pilnai tinka paprastas betonas, plytos, akmuo.

Rekomenduojamas atstumas tarp polių 1,5-2,5 m. Jų skersmuo taip pat reglamentuojamas ir sudaro 50 x 50 cm – plytiniams poliams arba 40 x 40 cm – betoniniams poliams (jei pastatas visiškai lengvas, kad išvengti bereikalingų išlaidų, skersmenį galima šiek tiek sumažinti). Beto,  statant polinius pamatus rekomenduojama užsklanda – lengva sienelė tarp polių, kuri apšildo pogrindę ir apsaugo ją nuo atmosferos poveikio ir klajojančių gyvūnų, kurie labai mėgsta sukti lizdus po pastatais ant polių. Kai kas šiems tikslams naudoja pusės plytos sienelę, kai kas – specialias cokolines plokštes, imituojančias plytų sieną arba azbestocementinį šiferį. Kad po grindimis nesusidarytų kondensatas, jas reikia vėdinti, tam tikslui turi būti numatytos specialios vėdinimo angos, uždengtos grotelėmis arba tinklu.

Be išvardintų naudojami ir kiti pamatų tipai, taip pat kasmet atsiranda vis nauji. Pvz. sunkiuose ir giliai įšalančiuose gruntuose kartais įrengiamas polinis – juostinis pamatas. Tokiu atveju daromas gręžinys žemiau įšalo lygio, kurio apatinę dalį praplatina specialiu plūgu, po to į gręžinį yra sudedama armatūra ir užpilamas betonas. Išlietas polis gali išlaikyti 5 ir net 10 tonų apkrovą, išstumti jį iš grunto negali net arktinis šaltis. Po to tarp polių išliejama betoninė juosta, ji yra armuojama ir pakeliama šiek tiek nuo žemės, įvertinant šalčio sukeltą grunto pakilimą, tokio tipo pamato privalumas lyginant su juostiniu įgilintu pamatu – tai mažesnės išlaidos medžiagoms ir mažesnės darbo sąnaudos.

Šiuolaikinės technologijos, esant būtinybei, leidžia pamatą sutvirtinti ir suremontuoti. Tam per esama pamatą iki tvirto grunto reikia išgręžti keletą gręžinių, naudojant specialią įrangą, kuri nepažeidžia esamo pamato ir grunto.  Toliau į gręžinį liejamas cemento mišinys, ten įleidžiama armatūra ir sutvirtinimas paruoštas. Ypač aktualus toks pamatų remonto būdas individualiuose užmiesčio pastatuose, todėl kad šiuo atveju išvengiama galingos technikos panaudojimo, todėl žemės sklypui, kuriame yra atlikti aplinkos tvarkymo darbai, nebus padaryta nuostolių.