Santechnikos sistemų montavimo darbai

Posted on 2012/01/09 by statyba

Vandentiekio ir kanalizacijos sistemos įrengimas yra svarbus momentas paverčiant namą šiulaikiniu. Prieš pradedant vamzdynų išvedžiojimą reikia turėti aiškią viziją, kur, koks santechnikos prietaisas stovės.

Tai svarbu, nes pravedžiojus vamzdyną ir sustačius vadinamas „rozetes“, prietaiso pajungimo taškai kartais turi tiksliai atitikti sienoje įmontuotas jungtis – kitais atvejais, žinoma, užtenka panaudoti lanksčias jungtis.

Kanalizacijos išvedimas

Klozeto kanalizacijos išvedimas neretai tiksliai turi atitikti grindyse įmontuotą kanalizacijos movą – kitaip klozetas gali būti per toli ar per arti nuo sienos. Arba dušo čiaupas – turi tiksliai atitikti sienoje įmontuotas rozetes. Tam naudojamas ir specialus rozečių tvirtinimo šablonas.

Vedžiojant kanalizacijos vamzdyną, labai svarbu nustatyti tinkamus nuolydžius – turėtų būti bent 1%. Todėl, jei norima perkelti klozetą į kitą vietą, kartais tai tiesiog be papildomai už klozeto montuojamos įrangos neįmanoma – vamzdis didelio diametro, o norint klozetą perkelti keletą metrų į kitą vietą, atitinkamai reikia pakelti ir vamzdį.

Atitinkamai jis gali pakilti aukščiau nei klozeto išbėgimo taškas. Tuomet gali reikėti pakelti patį klozetą aukščiau. Santechnikos mechanizmams pajungti į kanalizaciją visada stenkitės naudoti kietas jungtis – tiesiog nuotekos jomis geriau bėgs, neklius. Lanksčias jungtis reikėtų naudoti tik tada kai kitaip neįmanoma.

Vandentiekio sistemos

Vandentiekio sistemos vamzdžių atvedimas prie santechnikos prietaisų galimas dviem būdais – nuosekliu arba per kolektorių. Nuosekliu būdu sistemos atšakos (į atskirus prietaisus) vamdžiai prijungiami nuo vieno pagrindinio vamzdžio – jei tas vamzdis vedamas toliau nuo vandentiekio stovo, atitinkamai jis turi būti didesnio diametro nei atsišakojantys vamzdžiai. Minusas tokios sistemos yra tas, kad visos atsišakojimų jungtys lieka neprieinamose vietose. Tačiau gerai atliekant darbą, jokių problemų iškilt neturėtų. Tokiu būdu mažiau sunaudojama vamzdžių.

Per kolektorių jungiant visi sujungimai lieka prieinamose vietose – prie mechanizmų ir kolektoriaus dėžėje. Tačiau pati kolektoriaus dėžė nepuošia ir užima vietos.

Karšto vandens vamzdis pajungiamas kairėje pusėje, šalto – dešinėje. Naudojami kelių tipų sujungimai ir vamzdžiai:

Presuojami sujungimai su lanksčiais daugiasluoksniais vamzdžiais. Šie sujungimai labai patikimi, jiems nebaisi vibracija. Dažniausiai mes juos ir naudojame – reikalingas specialus prietaisas, replės vamzdžiui atkirpti ir vamzdžio kalibratorius;
Lituojami sujungimai ir kieti vamzdžiai;
Susukamos jungtys – naudojamos pajungti pačius santechnikos prietaisus arba pajungiant vandentiekį nuo metalinių stovo vamzdžių prie daugiasluoksnių. Šie sujungimai dažniausiai naudojami prieinamose vietose, nes vibracijos atveju gali atsilaisvinti – gali tekti paveržti. Suveržiant naudojami santechniniai raktai, specialus tepalas, pakulos. Pakulos ant jungties vyriško sriegio užsukamos prieš sriegį ir užtepamas tepalas. Reikia žinoti, kiek vynioti pakulų, kad sujungimą pilnai susuktume ir užsandarintume.
Varinės lituojamos jungtys su variniais vamzdžiais. Dažniausiai naudojama uždarose sistemose – šildymo sistemose. Vandentiekio sistemai geriau nenaudoti. Naudojant, jungtis užmaunama ant pašlifuoto vamzdžio, kurį dar reikia sutepti specialiu tepalu ir pakaitinama. Jei jungtis su lydmetaliu – kaitinama, kol lydmetalis šiek tiek išteka iš jungties, o jei be lydmetalio – įkaitinus sujungimą, ant jo liejamas lydmetalis.

Prieš atliekant tolesnius darbus, visi vandentiekio sistemos prietaisų pajungimai (rozetės) užaklinami ir paleidžiamas vanduo – tikrinama, ar visi sujungimai sandarūs. Be to, po visais vamzdynais einančiais grindimis, turi būti padėtas tvirtas pagrindas, kad uždėjus svorį, joks vamzdis nelinktų daugiau nei leistina. Karšto vandens vamdžiai, einantys po grindimis ar sienose toliau nuo pajungimo taškų, įvelkami į specialų izoliacinį (poroloninį) apvalkalą – kad vanduo bėgdamas iki taško neatvėstų šildydamas aplinkos.

Naudojami kelių tipų sujungimai ir vamzdžiai:

presuojami sujungimai su lanksčiais daugiasluoksniais vamzdžiais. Šie sujungimai labai patikimi, jiems nebaisi vibracija. Dažniausiai mes juos ir naudojame – reikalingas specialus prietaisas, replės vamzdžiui atkirpti ir vamzdžio kalibratorius;

* lituojami sujungimai ir kieti vamzdžiai;

* susukamos jungtys – naudojamos pajungti pačius santechnikos prietaisus arba pajungiant vandentiekį nuo metalinių stovo vamzdžių prie daugiasluoksnių.

Šie sujungimai dažniausiai naudojami prieinamose vietose, nes vibracijos atveju gali atsilaisvinti – gali tekti paveržti. Suveržiant naudojami santechniniai raktai, specialus tepalas, pakulos. Pakulos ant jungties vyriško sriegio užsukamos prieš sriegį ir užtepamas tepalas. Reikia žinoti, kiek vynioti pakulų, kad sujungimą pilnai susuktume ir užsandarintume.

* varinės lituojamos jungtys su variniais vamzdžiais. Dažniausiai naudojama uždarose sistemose – šildymo sistemose. Vandentiekio sistemai geriau nenaudoti. Naudojant, jungtis užmaunama ant pašlifuoto vamzdžio, kurį dar reikia sutepti specialiu tepalu ir pakaitinama. Jei jungtis su lydmetaliu – kaitinama, kol lydmetalis šiek tiek išteka iš jungties, o jei be lydmetalio – įkaitinus sujungimą, ant jo liejamas lydmetalis.

Karšto vandens vamdžiai, einantys po grindimis ar sienose toliau nuo pajungimo taškų, įvelkami į specialų izoliacinį (poroloninį) apvalkalą – kad vanduo bėgdamas iki taško neatvėstų šildydamas aplinkos.

Smulkiosios santechnikos montavimo darbai

Posted on 2012/01/09 by statyba

Santechnika tikrai nėra ta sritis, kurioje reikėtų taupyti: visų pirma, santechnikos gedimų pasekmės itin skaudžios, antra, didesnį remontą paprastai darome kas dešimt metų. Dėl šių priežasčių įsigijus pigius, bet nekokybiškus gaminius, gali tekti atlikti ir visai neplanuotą didesnį ar mažesnį remontą.

Naudokitės profesionalių santechnikų – montuotojų paslaugomis. Bet kokia saviveikla gali baigtis ne tik įrangos sugadinimu, bet ir kaimynų užtvindymu. Taip pat nerekomenduojama taupyti perkant įvairias jungiamąsias sandarinančiąsias detales (movos, sifonai), sandarinimo priemones (silikonas, glaistai). Šiuo atveju labai svarbus jų patikimumas.

Ypač atidžiai reikėtų rinktis prietaisus, kurių funkcionalumas priklauso nuo susidėvinčių mechanizmų: pvz., unitazai, maišytuvai, dušo sistemos, masažinės vonios, potinkinės sistemos. Būtinai išsiaiškinkite, kokią garantiją suteikia gamintojas, ar Lietuvoje yra gamintojo atstovai, kurie operatyviai galėtų spręsti techninius klausimus ir problemas, jei tokios iškiltų.

Įvairių tyrimų duomenimis, žmonės santykinai vis daugiau laiko praleidžia vonios kambaryje, tad jame turi būti sumontuota estetiška, patogi, nepriekaištingai funkcionuojanti santechninė įranga. Garsiausi Europos gamintojai itin didelį dėmesį skiria ekologijai, taupumui.

Vandens taupymo tikslu buvo sukurtas vienasvirtis vandens maišytuvas, kurio mechanizmas leidžia labai greitai sureguliuoti vandens srautą bei temperatūrą.

Kita duše vandenį taupanti technologija – „Raindance“. Ji leidžia sunaudoti kur kas mažiau vandens maudantis duše, nes vanduo dušo galvutėje maišomas su oru ir gaunamas lietaus efektas: su gerokai mažesniu vandens kiekiu sukuriamas stipraus ir gausaus lietaus efektas.

Kad nereikėtų naudoti daug laiko, energijos ir vandens prižiūrint dušo kabinas, stiklą gamintojai padengia specialiu apsauginiu sluoksniu. Paprasto lakštinio stiklo paviršius yra akytas, todėl jame kaupiasi nešvarumai, apnašos, kurias sunku pašalinti. Vandenyje esančios geležies, mangano, silicio druskos chemiškai reaguoja su stiklu ir suteikia jam nemalonų atspalvį.

Kiekvienas gamintojas turi savo technologijas, pvz., „Huppe Anti-Plaque“, kurios esmė – ant stiklo suformuojamas sluoksnis, ant kurio neužsilaiko vandens lašai ir nuteka žemyn, vandenyje esančios medžiagos nesijungia su stiklo paviršiumi.

Panašų vandens atstūmimo principą vis plačiau naudoja ir keraminių santechnikos prietaisų gamintojai. Šis pasirinkimas padeda mažinti aplinkos taršą. Danga gaminama iš nekenksmingų medžiagų, ir ją labai lengva prižiūrėti: ant paviršių nelimpa purvas, nereikia naudoti specialių cheminių valymo priemonių ir tai, be abejonės, taupo Jūsų laiką ir pinigus.

Kokį unitazą rinktis – pakabinamą, ar pastatomą? Ar rėmai, esantys sienoje, nesuges, ir nereikės po to griauti sienos?

Tai vienas dažniausiai klientų užduodamų klausimų. Rinkoje pasirodžius pakabinamiems unitazams išsisprendė viena labiausiai erzinanti estetinė problema: atviri kanalizacijos vamzdžiai. Pasirinkus pakabinamą unitazą, galima surasti įdomių dizaino sprendimų ir atsiranda žymiai daugiau galimybių išnaudoti vonios erdvę. Potinkinį rėmą galima montuoti prie sienos, kampe ar tiesiog viduryje vonios. Visas rėmo techninis aptarnavimas vykdomas per nuleidimo klavišo angą, tad baimintis, kad teks griauti sieną tikrai nereikia.

Termostatinis maišytuvas – kas tai?

Termostatinį maišytuvą paprastai rekomenduojame montuoti dušo kabinoje. Jis pasižymi dideliu ekonomiškumu: veikia taip, kad pakilus vandens slėgiui sistemoje, vandens temperatūra nesikeičia, t. y. maišytuvas paima tiek šalto vandens, kad palaikytų pastovią temperatūrą. Nustačius maišytuvo rankenėlę ties 38 laipsniais, atsukę maišytuvą visada turėsite šią temperatūrą.

Esant grindiniam šildymui tinka keraminės plytelės arba parketas. Šildomoms grindims geriausiai tiks trisluoksnis parketas. Jeigu pasirinksite masyvo parketą, būtų gerai, kad jis būtų iki 16 mm storio. Geriausiai šildomoms grindims tiks ąžuolas, neblogomis savybėmis pasižymi ir Lietuvoje dažniausiai naudojamas uosis.

Parketo, parketlenčių, laminato klojimas

Posted on 2012/01/09 by statyba

Parketas - medžio masyvas, kuris gali būti vieno arba dviejų sluoksnių. Klijuojamas prie pagrindo.

Parketlentė – pilnai paruošta eksplotavimui, klijuota iš dviejų arba trijų sluoksnių. Parketlentės montuojamos plaukiojančiu
būdu(dažniausiai „Click“ sistema).

Parketlentės neskirstomos į atsparumo klases. Tiesiog paviršiaus atsparumą lemia lakas, lako sluoksniai. Tačiau kiekvieno medžio
kietumas matuojamas Brinelio skalėje N/mm².
Žmonės, kurie norėdavo namuose natūralių grindų, ne visada turėdavo sąlygas jas montuoti, todėl dažnai būdavo priversti rinktis ne
natūralią dangą. Tačiau, atsiradus trisluoksnėms parketlentėms, atsirado ir išeitis.

Parketlentė – parketo atmaina, sukurta siekiant pagaminti tobulesnį, platesnės paskirties produktą.
Parketlentės nereikalauja itin kruopštaus pasirengimo, idealaus išlyginamojo sluoksnio. Tereikia pasirinkti tinkamą paklotą.
Trisluoksnes parketlentes iki 15 mm galima kloti ant šildomų grindų.
Viršutinis kietmedžio sluoksnis išlieka tokio pat storio kaip masyvo, todėl parketlentes galima atnaujinti tiek pat kartų kaip ir medžio masyvą.
Eksploatacija tokia pat, o montavimas reikalauja daug mažesnių sąnaudų.

Prieš klojant grindis

Patalpos klimatinės sąlygos:

Prieš klojant, klojimo darbų metu ir išklojus grindis, užtikrinti klimatines sąlygas, kaip aprašyta punkte „Klimatinių sąlygų reikalavimai“ (Patalpos temperatūra didesnė nei +18⁰C. Grindų temperatūra didesnė nei +15⁰C, santykinė oro drėgmė nuo 40% iki 70%). Grindų pagrindas: visiems pagrindams galioja bendros pripažintos klojimo technikos taisyklės, pagal kurias laikomasi atitinkamų galiojančių normų.

Pagrindas turi būtinai atitikti žemiau pateiktus reikalavimus. Pagrindas turi būti:

*sausas *lygus (maksimalus 1 metro nuokrypis – 4mm)

*tvirtas/atlaikyti leistinas apkrovas *švarus.

Betono pagrindas negali būti naudojamas, kaip laminuotų grindų pagrindas, tačiau laminuotų grindų pagrindu gali būti naudojamos jau išklotos senos grindys, pvz.: PVC, linoleumo, gumos ar medienos danga, jeigu jos atitinka aukščiau išvardintus reikalavimus. Taip pat laminuotas grindis galima kloti, jeigu grindų šildymo sistema veikia vandens principu. Klodami laminuotas grindis ant grindų su šildymu, pasiteiraukite pas savo tiekėją atskiros informacijos.

Netinkamas pagrindas yra: tekstilinės grindų dangos.

Ne visai tinkamas pagrindas yra: elektriniu būdu šildomas grindų paviršius (su reguliuojama paviršiaus temperatūra).

Nurodymai ir draudimai elektra šildomoms grindims: elektra šildoma grindų danga iš esmės gali būti tinkamas pagrindas laminuotoms plokštėms, jeigu šildymas yra įmontuotas cemento (akmenų) arba betono sluoksnyje ir tuo pačiu nėra betono paviršiuje folijinių termoelementų pavidale. DĖMESIO! Paviršiaus temperatūra negali viršyti 28⁰C.

Jeigu yra reguliuojamas folijinis šildymas, jis gali būti taikomas kaip dangos pagrindas tada, jeigu šildymo sistemos gamintojas užtikrins, kad temperatūra paviršiuje bet kuriuo atveju neviršys 28⁰C.

Paprastai prekyboje esančios folijinio šildymo sistemos rūšys ekstremalių temperatūros pokyčių metu gali įšildyti paviršiaus temperatūrą tiek, kad ji gali gerokai viršyti 28⁰C, dėl to šios sistemos nėra tinkamos naudoti kaip pagrindas laminuotoms plokštėms kloti.

Laminuotų grindų klojimo pagrindiniai principai:

*Ant viso betono ir mineralinio tipo pagrindų ploto būtina iškloti 0,2mm storio polietileno plėvelę kaip apsauginę dangą nuo drėgmės. Sujungimų vietose polietileno plėvelės juostos turi persidengti mažiausiai 20cm.

*Ant visų tipų pagrindo patartina iškloti tinkamą izoliacinę dangą. Klojant izoliacinę dangą, ji neturi persidengti. Jeigu apatinėje plokštės pusėje yra žingsnių ir aido izoliacinė danga, papildoma izoliacinė danga nereikalinga (danga nepakeičia polietileno plėvelės ant mineralinio tipo pagrindų).

*Laminuotas grindis visada kloti taip, kad jos „plauktų“.

*Laminuotų grindų neprikalkite, nepriveržkite varžtais ar nepriklijuokite prie pagrindo.

*Šoninis plokščių sujungimo persidengimas turi būti mažiausiai 200mm.

*Palikite 8-10 mm tarpus iki sienų, durų ir t.t.

*Prie durų, prieškambariuose, labai kampuotose patalpose taip pat patalpose, kurių ilgis ir/arba plotis yra daugiau nei 10 m, būtina pritvirtinti dekoratyvines juosteles, dengiančias siūles.

Lenkimas

1. Patikrinkite, ar grindų plokštės nepažeistos ir ar nėra broko. Pirmąją eilę pradėkite kloti kairėje patalpos pusėje taip, kad plokščių įlaidai būtų nukreipti į sieną. Prieš pradėdami kloti plokštes įstatykite pleištus, kad išlaikytumėte grindų atstumą iki sienos. Plaktuku arba specialia trinkele pakalkite ties naujai klojamos plokštės trumposios pusės grioveliu, kad sujungtumėte plokščių įlaidus.

2. Prieš klodami pirmosios eilės paskutiniąją plokštę pažymėkite reikalingą plokštės ilgį (pridėkite įlaidą prie įlaido) ir nupjaukite. Antrąją eilą pradėkite kloti likusia pirmosios eilės plokšte tik tuomet, jei ji bent 200 mm ilgio. Visas kitas eiles taip pat klokite likusia ankstesnės eilės plokšte.

Dėmesio! Plokščių sujungimai turi būti perdengti kas 200 mm. Jei gaminiai yra su nusklemotomis briaunomis ir/arba specialiu raštu (pvz., dekoratyvinės plokštės), plokščių sujungimai turi atitikti tokias briaunas ir/arba raštą.

3. Pakloję pirmąją eilę, antrąją kloti pradėkite likusia pirmosios eilės plokšte arba plokštės dalimi, kuri turi atitikti nusklembtą briauną ir/arba raštą.

Plokštes sujunkite išilginėmis pusėmis naują klojamą elementą įvesdami įstrižai iš viršaus į jau paklotos plokštės griovelį ir po to nuleisdami jį į horizontalią padėtį. Prispausdami skersines plokščių puses pakalkite plaktuku arba specialia trinkele, kad susijungtų plokščių grioveliai ir įlaidai.

Visas likusias plokštes paklosite iš pradžių sujungę jų išilgines puses, o po to skersines puses, pakaldami jas plaktuku arba specialia trinkele.

4. Taip klokite visas plokšteles iš eilės.

5. Kad pritaikytumėte paskutiniąją plokščių eilę prie profilio, klojamą plokštę prispauskite prie pat paskutiniosios plokštės. Likusia plokštės dalimi (plokštės plotis + briaunos siūlės plotis) plokštės kontūrą pritaikykite prie sienos iš anksto pasirinktu atstumu.

Klojimas įmonių patalpose

(naudoti tik tinkamos apkrovos klasės plokštes) Įmonių patalpose drėgmės kiekis bus tikriausiai didesnis nei vidutiniškas drėgmės kiekis. Dėl šios priežasties šio tipo patalpose būtina papildomai sutvirtinti klijais, kaip nurodyta klojimo instrukcijoje. Klijus ant skersinio ir išilginio grindų plokštės įlaido tepti taip, kad sudūrus plokštes, klijai iškiltų į paviršių. Klijų likučius nuvalykite iš karto truputį palaukę, kol grindys padžius. Dėmesio: patikrinkite, ar po iškilusiais į viršų klijais nėra tarpelio tarp plokščių.

Durų stakta:

Jeigu pasitaiko medinė durų stakta, tai patartina ją patrumpinti iki grindų plokščių lygio + pagrindo medžiaga. Iškloti laminuotas grindų plokštes iki pat staktos, paliekant atitinkamo dydžio tarpus pakraščiuose palei sieną. Tuo atveju, jeigu plokštes baigiame kloti ties tokia stakta, tai sklendė esanti priekinėje apatinio jau išklotos plokštės griovelio pusėje turi būti kirstuku pašalinta taip, kad galima būtų plokščiai pakloti naują plokštę. Plokščių įlaidą reikia patepti klijais PVAC. Jeigu yra durų stakta, kurios negalima sutrumpinti, pvz. pagaminta iš metalo, tada likusius sienos pakraščiuose tarpus reikia užpildyti atitinkama elastine medžiaga arba pridengti reikalingo dydžio profiliuota lentele.

Jei yra vamzdžių:

*Išmatuokite vamzdžių vietą ir pažymėkite ją ant plokštės (nepamirškite kraštinio tarpelio).

*Išgręžkite mažiausiai 16 mm didesnio skersmens nei vamzdžių skersmuo skylę.

*Skyles pritaikykite 45⁰ kampu.

*Išpjautą gabaliuką įstatykite ir suklijuokite.

Išklojus plokštes

*Po baldų kojelėmis pritvirtinkite veltinio gabaliukus.

*Perstatydami sunkius baldus, pakelkite juos.

*Baldų ir kėdžių ratukai turi būti minkšti (W tipo).

*Nevalykite grindų šlapiu skuduru, valymui naudokite tik lengvą drėgną skudurą.

*Nenaudokite šveičiančių arba šlifuojančių priemonių.

*Nešlifuokite ir nelakuokite grindų.

Langų, durų, palangių montavimas

Posted on 2012/01/09 by statyba

Langų montavimas prasideda nuo matmenų

Langų montavimui turi esminės reikšmės teisingai atlikti matavimai. Gamintojo atstovas, analizuodamas statybos sąlygas montavimo vietoje, turi įsivaizduoti kelis svarbius dalykus:

- gaminių užnešimą iki angos;

- gaminių tvirtinimo angoje būdas;

- kokiom priemonėm bus užtikrinta tinkama garso izoliacija;

- ar bus naudojami palangių profiliai, palangės;

- montažinių tarpų siūlių storį, atsižvelgiant į gaminį (žr. punktą „Montavimas“);

- ar būtini specialūs reikalavimai, siekiant išvengti mechaninių pažeidimų statybos metu.

Taip pat, būtina atsižvelgti į kritinius langų matmenis ir vengti tokių gaminių užsakymo bei paaiškinti klientui kokios dėl to problemos gali kilti ateityje.

Tik įvertinus kiekvieną iš minėtų sąlygų pavyks išvengti „šilumos tiltelių“, užtikrinti garso izoliaciją, panaikinti neleistinas statines apkrovas, užtikrinti apsaugą nuo galimo įsilaužimo ir t.t.

Senų langų išmontavimas

Langų išmontavimas apima šiuos svarbius žingsnius:

- Prieš atliekant išmontavimo darbus, būtina palyginti senų langų dydžius su naujų langų

dydžiu.

- Apsaugoti konstrukcijos elementus nuo užteršimo arba pažeidimų.

- Senų langų utilizavimas pagal galiojančias taisykles yra speciali paslauga ir apmokama

pagal atskirą susitarimą.

- Naudojant laužtuvus ir pan. senų langų išmontavimui angokraščiams apsaugoti būtina

naudoti apsaugines kaladėles.

- Išmontuotas detales, taip pat statybines šiukšles (tinko likučius ir pan.) būtina išnešti iš

patalpos iki pradedant montuoti naujus langus.

- Atsiradus pažeidimams, būtina tą pačią dieną pranešti apie juos montavimo vadovui arba

užsakovui.

Teisingas lango sumontavimas, specialistų įsitikinimu, tai 80 % visų šiuolaikinio lango teikiamų privalumų. Tik lango „apipūtimas“ poliuretano putomis, kaip dažniausiai montuojami langai, gyvenamoms patalpoms, yra netinkamas.

Problema

Šiuo metu labiausiai paplitęs montavimo būdas- siūlės sandarinimas tik poliuretaninėmis putomis . Jos yra puiki šilumą ir garsą izoliuojanti medžiaga, tačiau:

putos neatsparios saulės poveikiui (ultravioletiniams spinduliams);

visos putos įgeria vandenį (liūtis);

dėl terminio lango rėmo judėjimo, putų sukibimo su rėmu ar siena vietoje , atsiranda mikroplyšiai;

tačiau didžiausią žalą padaro drėgmė, esanti patalpoje.

Užsisakęs naujus sandarius langus, būsto šeimininkas dar negali būti visiškai garantuotas, kad gyvens be didesnių rūpesčių. Kita vertus, blogai sumontavus langus, galimi šilumos nuostoliai pro siūlę tarp lango rėmo ir sienos. Dėl to gali šarmoti ne tik lango rėmai, bet ir angokraščiai, kuriuos galiausiai padengs pelėsis. Kita vertus, dėl sandarių langų patalpoje smarkiai padidėja drėgmė. Ji stengiasi bet kokiu būdu prasiskverbti į išorę ir tam ieško silpniausios vietos siūlėje tarp lango rėmo ir sienos ir skerbiasi į montažines putas.

Be kitų fizinių ir mechaninių apkrovų, kurios veikia stiklo konstrukciją, didelį poveikį turi ir temperatūrų skirtumas tarp vidinės ir išorinės lango pusių. Temperatūrų skirtumų poveikis persiduoda ir į siūlę tarp lango rėmo ir sienos – joje kaupiasi kondensatas su laiku ant angokraščių atsiranda pelėsis.

Montavimo taisyklės
1. Meistras matuojantis langus ir duris privalo būti susipažinęs su konstrukcijomis ir turėti montuotojo patirties.
2. Išmatavimus reikia atlikti iš abiejų angos pusių.
3. Suderinti su užsakovu matmenų tikslumą iki užsakymo įvykdymo (gali būti nuimtas tinkas, įmūrytos papildomos plytos ir t.t.)
4. (Anga su užlaida). Anga gali būti kreiva, tokiu atveju reikia didinti matmenis, kad neatsirastų plyšys tarp staktos ir angos. Staktos matmenys turi būti didesni už išorinių angos matmenų 30-40 mm pagal plotį ir 15-20 mm pagal aukštį. galima padidinti staktos gabaritinius matmenis su specialių profilių pagalba.
5. Kai nustatysite tikslius matmenis – palyginkite juos su vidiniais (kontroliniais) angos matmenimis. Toks palyginimas leidžia laiku pastebėti mechaninę klaidą ankstesniuose skaičiavimuose.
6. Sujungimas tarp staktos ir sienos užpildomas poliuretano putomis. Putos neatlaiko saulės spindulių ir atmosferinių poveikių, todėl jas reikia apsaugoti hermetiku, tinku arba išskirtiniu atveju, dažais. Netgi išdžiuvusios putos keičia savo turinį priklausomai nuo temperatūros svyravimo (iki 5-10%) , dėl to stakta yra nestabili. Tuo atveju gali būti sugadintas tinkas, netgi nedirbti uždaromoji furnitūra, todėl tvirtinimas su montavimo putomis, be mechaninio tvirtinimo, neleidžiamas.
7. Tarpas tarp sienos ir staktos neturi viršyti 30 mm, priešingu atveju reikia naudotis praplatintuoju.
8. Tvirtinimas yra dviejų tipų:
a) Tvirtinimas tarp staktos. Toks metodas leidžia tvirtinti staktą praktiškai bet kokioje angoje ir garantuoja apkrovą ant staktos.
b) Tvirtinimas metalinės plokštelės pagalba, kuri randasi staktos išorinėje pusėje.
9. Staktos vertikalią dalį su vyriais statyti stačiu kampu visomis kryptimis ir tvirtinti prie sienos. Kai staktos vertikali dalis su vyriais pritvirtinta, tvirtinkite varčią. Prieš įstatant varčią įsitikinkite, kad durų vyriai švarūs. Esant poreikiui nuvalykite durų vyrius, po to kitą staktos vertikalią dali tvirtinkite vertikaliai pagal varčią ir įsitinkinkite, kad duris galima užrakinti.
10. Neužmiršti markiruoti visas nuimamas detales, kad paskui grąžinti į savo vietą.
11. Atkreipti dėmesį, kad stakta privalo stovėti ant apatinių pleištų, kurie neišimami po montavimo. Jokiu būdu nereikia leisti, kad stakta kabėtų ant ankerių. Pleištus reikia išdėlioti staktos kampuose.
12. Jeigu keletą durų ar langų reikia įstatyti pagal fiksuotą aukštį, reikia naudotis vandens lygiu.
13. Užsukant tvirtinimo ankerius nereikia užsukti per stipriai, dėl to, kad stakta bus statinės formos. Kitokiu atveju reikia patikrinti ar neperkreiptas profilis tvirtinimo vietose.
14.Tarpelį tarp sienos ir staktos padaryti ugniai atsparų galima pildant į jį akmens vata arba kitomis ugniai atspariomis medžiagomis.
15. Durys turi užsidaryti automatiškai, ir tam turi būti naudojamas savaime užsidarantis mechanizmas, numatytas durų varčiai pagal svorį.
16. Po darbų užbaigimo reikia nuimti apsauginę plėvelę, todėl, kad ji neskirta ilgalaikiam naudojimui.

Palangės

Jei jau pasikeitėte langus, reikia pakeisti ar naujai sumontuoti palanges. Nesvarbu, iš kokios medžiagos padaryta, palangės montavimas atliekamas vienodai: perskaitę toliau pateikiamą instrukciją, nesunkiai tai galėsite atlikti patys.

Palangės ilgis visada kažkiek viršija lango rėmo plotį (užeina už angokraščių) – skonio reikalas, kiek. Tarkime, palangė po 5 cm įeis į sieną iš abiejų lango pusių. Tam tikslui su perforatoriumi išdaužome abiejų angokraščių apačioje skyles, kad galėtume įkišti pačią palangę. Išvalome dulkes ir duženas nuo palangės pagrindo.

Prieš montuojant, ant palangės galų užmauname antgalius. Palangę reikia pristumti prie pat palanginio profilio, esančio lango apačioje.

Tuomet tarp mūro ir palangės maždaug kas 40 cm įspraudžiame kaiščius (svarbu per visą palangės plotį) taip, kad palangės vidinis kraštas (prie lango) įsiremtų į lango rėmo apačią.

Tai padarius, gulsčiuku patikriname palangės plokštumos horizontalumą ir, jei reikia, kaiščių pagalba sureguliuojame – tačiau tarp lango ir palangės negali likti plyšelių. Galime leisti šiokį tokį nuožulnumą nuo lango į kambario pusę (2 – 3 proc.) – jei vėliau nuo langų bėgtų kondensatas, jis nubėgtų ant grindų, o ne skverbtųsi į mūrą.

Sureguliavę, mediniais bruseliais (kas 50 cm) įremiame palangę į viršutinį angokraštį. Bruseliai įremiami ne tiesiogiai į palangę, o per bruselį, padėtą ant palangės išilgai. Purkštuvu vandeniu sudrėkiname plyšį tarp palangės ir mūro. Naudodami pistoletą ar tiesiog balionėlį su vamzdeliu, pripučiame putų į šį tarpą. Pripučiame ne daugiau nei pusę ertmės – putos stipriai plečiasi. Po kelių valandų putoms sukietėjus, pašaliname perteklines putas (per kokius 3 cm į gylį nuo sienos plokštumos – vėliau užtaisant tinku, reikalinga pakankama erdvė).

Plytelių klijavimas

Posted on 2012/01/09 by statyba

Reikės: metalinės mentelės, kurios vienas kraštas lygus, o kitas – dantytas, gulsčiuko, metalinio semtuvėlio, kempinės, guminio glaistiklio, plytelių pjaustymo mašinos, stambaus grūdėtumo švitrinio popieriaus, specialių replių plytelėms laužyti ir skylėms daryti, rėžtuvo, metalinės ruletės, plastikinių kryžiukų, kibiro (klijams ir glaistui maišyti)

Kaip pasirinkti tinkamą darbui mentelę
Plytelės kraštinės ilgis	Mentės dantukų ilgis
Iki 10 cm	4
Iki 15 cm	6
Iki 25 cm	8
Iki 30 cm	10

Pirmiausia norimą plytelėmis apklijuoti paviršių paruošiame: pašaliname purvą, senojo skiedinio pėdsakus. Tai atliekama plieniniu šepečių. Po to kirstuku betone iškertame griovelius ir tinkuojame skiediniu, padarytu iš vienos dalies cemento ir 4 dalių smėlio. Nutinkuotas paviršius turi būti kuo lygesnis. Kol skiedinys dar neišdžiūvo, tinką surėžome į mažus kvadratėlius, kad klijuojant plyteles geriau laikytųsi mastika.
Sieną padengiame pokostu. Kol ji džiūsta, ruošiame mastiką. Imame vieną dalį kazeino klijų, išmaišome juos vandenyje (dvi su puse dalies). Pusę valandos palaukiame, kol klijai išbrinksta. Kitame inde sumaišome 3 dalis „400″ markės cemento ir l dalį smulkaus smėlio. Šitą masę sumaišome su klijais taip, kad neliktų gabalų. Paruoštą mastiką reikia išnaudoti per 2 valandas, nes per ilgesnį laiką ji sukietės.
Bet visų tų rūpesčių galima išvengti. Ne visi žino, kad prie pokostu padengto paviršiaus tvirtai plyteles priklijuoja paprasčiausi sutirštėję aliejiniai dažai.
Bet priklijuoti plyteles – dar ketvirtadalis darbo. Svarbiausia taip jas sudėlioti, kad nebūtų defektų ir nelygumų.

Kloti plyteles geriausia pradėti nuo grindų (jei planuojame ir grindis jomis padengti). Juk sienų plytelės turi remtis į grindų plyteles.
Prieš klojant plyteles, jos pusę paros pamirkomos vandenyje, kad jų poros prisipildytų vandens ir paklotos tvirčiau laikytųsi. Prieš valandą iki darbo pradžios plytelės išimamos iš vandens.
Grindis prieš plytelių klijavimą sumirkome vandeniu ir per sietą padengiame jas cemento sluoksniu. Jis sugeria vandenį ir pavirsta tešla (2-3 cm storio), ant kurios ir reikia kloti plyteles. Plytelė prie plytelės neturi prisiglausti 2-4 mm, todėl neblogai būtų turėti šabloną.
Plytelės ant grindų klojamos su gulsčiuku. Vietoj jo galima panaudoti lygią lentą. Lyginame atsargiai padaužydami statybininko mentelės kotu. Išspausta cemento tešla tuojau pat nuvaloma.
Būna, kad prie sienos nebetelpa ištisa plytelių eilė – nieko baisaus! Pažymime pieštuku pjūvio liniją, pridedame prie jos liniuotę ir stiklo rėžtuvu, stipriai jį spausdami, padarome brėžį. Paėmę perrėžtą plytelę abiem rankomis, tiksliu judesiu taukštelėkime į lentos ar darbastalio briauną. Plytelė turi skilti į dvi dalis tiksliai pagal brėžio liniją. Jei jos kraštas būna nelygus, galima nulyginti galąstuvu.
Po trijų dienų paklojus grindis galima paruošti skystą cemento skiedinį ir juo užlieti visas siūles. Likučius tuojau pat nuvalyti. Po savaitės jau bus galima be baimės vaikščioti grindimis. Grindims gaminamos nedidelės (23×23, 48×48 mm) plytelės. Iš jų galima išdėlioti įdomias mozaikas.

Po to plytelėmis klijuojame sienas. Norėdami, kad jos būtų visiškai lygios, kiekviename kampe priklijuojame plyteles: vieną viršuje, dvi apačioje ir tarp jų nutiesiame gerai įtemptą virvelę. Paskui klijuojame plyteles dviejose apatinėse eilėse.Vėliau eilė po eilės tęsiame darbą. Mastiką užtepame ant sienos, o truputį jos – ant plytelės ir prispaudžiam ją. Išlyginame lengvai pastuksendami mentelės rankena. Klijuodami plyteles, tarp jų įstatome vinis ar vienodas juosteles, kad siūlė būtų lygi. Kai plytelė sutvirtės, tas juosteles galima ištraukti. Išspaustą mastiką reikia nuvalyti. Po trijų parų siūles kruopščiai užpildykite grietinės tirštumo gipso skiediniu, į kurį galima įpilti norimos spalvos tušo.

Tapetavimas

Posted on 2012/01/09 by statyba

Jeigu sienos buvo dažytos klijiniais dažais, prieš klijuodami tapetus, jas nuplaukite. Vandeniniais emulsiniais dažais dažytas sienas galite klijuoti tapetais ir nenuvalę dažų. Jeigu norite nuo sienų nuimti senus tapetus, du kartus sudrėkinkite juos karštu vandeniu.

Kad būtų lengviau klijuoti sienas drėgmei atspariais tapetais, iš anksto pasidarykite lystelę su porolono sluoksniu. Šia lystele lyginkite klijuojamus tapetus – porolonas, priglusdamas prie sienos nelygumų, tvirtai prispaus plėvelę.

Dažnai sunku tiksliai pasakyti, kiek reikės rulonų tapetų sienoms išklijuoti. Tiksliai nustatysite jų skaičių remdamiesi skaičiavimu. : pavyzdžiui, reikia išklijuoti 5 X 4 m didumo kambarį. Pirmiausia nustatykite perimetrą ( uždaro daugiakampio ilgį ) : 5 +5+4+4 lygu 18 m. Tarkime, tapeto plotis – 0,5m. Vadinasi, perimetrą padalijus iš dviejų, sužinosite, kiek reikės tapetų atraižų ( kiekvienam metrui po dvi ). Šiuo atveju bus 36 atraižos, jeigu kambario aukštis nuo grindų iki lubų 3m. Tai iš vieno 10 m. Rulono bus 3 tapetų juostos ( atkarpos ). Taigi 36 : 3 lygu 12 rulonų. Tačiau kambarys turi langus, duris. Apskaičiuokite jų užimamą plotą ir atimkite iš sienų ploto.

Tapeto atkarpą padėkite ant tolimo stalo krašto gerąja puse apačion ir ištepkite klijais tolimąją tapeto pusę. Paskui atkarpą patemkite į stalo priekį ir klijais ištepkite visą atkarpą. Klijais išteptą juostą sulenkite taip, kad neliktų raukšlių, o viršutinis jos kraštas būtų trumpesnis.

Klijuodami tapetus, visas sunkiai prieinamas sienų vietas – kampus, virš langų, prie elektros rozečių, prie grindų ir kt. – ištepkite klijais. Pradėkite klijuoti tapetus nuo vieno kambario kampo. Svambalu patikrinkite sienos vertikalumą. Klijuodami kampą, maždaug 4 – 5 cm pločiu tapetą užleiskite, kad jis dengtų ir kitą sieną.

Jeigu klijuojant susidaro tapetų raukšlės, klostės, tapetą atsargiai atplėškite nuo sienos ir dar kartą klijuokite. Mažų pūslelių lyginti nereikia ; jos išnyks, klijams išdžiūvus. Vietas virš langų, po palangėmis klijuokite paskiausiai.

Vietas, kuriuose yra rozetės ir jungikliai užklijuokite tapetais. Kai klijai išdžius, tas vietas atsargiai išpjaukite aštriu peiliu.

Tapetai džiūsta esant normaliai temperatūrai. Nesudarykite skersvėjų. Džiūdami tapetai kartais traukiasi, raukšlėjasi,atsiranda iškilimų – pūslių. Pastarąsias lengvai pašalinsite palygindami nekaršta laidyne. Jeigu kurios nors vietos susitepė klijais, nušluostykite drėgna šluoste. Tapetams išdžiūvus, patalpą gerai išvėdinkite.

Dažymas

Posted on 2012/01/09 by statyba

Visas kambarys

Dažykite kambarį nuo viršaus į apačią tokiu eiliškumu: lubos pirmiausia, toliau sienos, langai, durys ir galiausiai grindys. Didelio interjero dažymas paprastas kaip vienas, du, trys…
Yra daug priežasčių dėl ko labiausiai paplitęs namų grąžinimo būdas – interjero dažymas. Dažant galima greitai ir iš esmės pakeisti kambario ar visų namų išvaizdą; tai malonu; nebrangu; pakelia nuotaiką. Ir kas svarbiausia, interjerą dažyti nėra sunku. Sekdami mūsų siūlomas naujoves visada profesionaliai nusidažysite, jeigu laikysitės trijų paprastų taisyklių.

Paruoškite tinkamai paviršių.

Geras dažymo rezultatas priklauso nuo gero dažų prikibimo, o dažai gerai kimba prie švarių ir tvirtų paviršių. Prieš paimant teptuką ar volelį, svarbu įsitikinti ar paviršius tinkamas dažymui.
Susikaupę nešvarumai, dulkės ir purvas nuo sienų, lubų ar apkalimų turi būti pašalinti vandens – ploviklio skiediniu. Po nuplovimo paviršių reikia nuskalauti vandeniu ir leisti išdžiūti.
Naudodami glaistyklę užglaistykite visus įtrūkimus ar ištrupėjusias vietas glaistu arba užtepkite plyšius kokybišku hermetiku. Išdžiūvusį glaistą būtina šlifuoti ir nuplauti dulkes. Hermetiko perteklių nuvalyti ir išlyginti paviršių reikia iškart užtepus.
Galiausiai, jeigu ant sienų ar lubų yra dėmių ar kitokių aiškių išblukimų, prieš dažant būtina nugruntuoti dėmes blokuojančiu lateksiniu ar alkidiniu (aliejiniu) gruntu tam, kad dėmės neprasiskverbtų pro naujai dažytą sluoksnį.

Naudokite aukštos kokybės dažus.

Lyginant su paprastais vidaus dažais, aukštos kokybės dažais lengviau dirbti ir jų tarnavimo laikas yra žymiai ilgesnis.
Dažymo metu aukštos kokybės dažai nesitaško, geriau liejasi, žymiai mažiau šansų, kad liks teptuko žymės. Kadangi jie geriau dengia negu paprasti dažai, nudažius vieną kartą dažniausiai pasiekiamas norimas rezultatas, todėl taupomas laikas, pinigai ir išlaidos darbui.
Aukštos kokybės vidaus dažai tvirtesni ir ilgaamžiskesni už paprastus dažus. Jie atsparūs blukimui, geltonavimui ir dėmėms. Pagaliau, jeigu jie apsitaško ar susitepa, dažniausia galima nuplauti be jokių paviršiaus pažeidimų.

Investuokite į kokybiškus įrankius.

Tam, kad išgauti viską iš aukštos kokybės dažų, reikia juos užnešti su aukštos kokybės teptukais ar voleliais. Jais ne tik užnešite dažus lygiau, vienodžiau, bet ir pastangų tam reikės daug mažiau.
Geras teptukas yra gerai išbalansuotas, ant jo laikosi dažų pakankamas kiekis ir dažai tepasi tolygiai. Ieškokite teptuko su nekrintančiais šeriais, elastingo ir įsitikinkite ar jis per daug neišsiskleidžia.
Jeigu dažoma populiariausiais lateksiniais, vandens pagrindo dažais, įpraspta naudoti teptukus ar volelius su sintetiniais šeriais ar kailiuku. Jie neišmirks vandenyje ir išlaikys tinkamą kietumą ir formą.

Daugelis aliejų pagrindo dažų gali būti dažomi teptukais ir voleliais pagamintais iš sintetinių ar natūralių medžiagų.

Atsiminkite, dažyti viduje gali būti paprasta kaip vienas, du, trys. Bet tai nėra greitas darbas. Geras paviršiaus paruošimas, aukščiausios kokybės dažai ir aukštos kokybės įrankiai yra esminiai dalykai, kad gauti geriausią įmanomą rezultatą.

Glaistymas

Posted on 2012/01/09 by statyba

Prieš pradedant glaistymo darbus, reikia įsitikinti, kad paviršiai yra pakankamai tvirti, nebirūs, nedulkėti. Glaistymo darbai gali būti atliekami tik kai anksčiau tinkuoti paviršiai visiškai išdžiūva (kalkinis-cementinis tinkas išdžiūva po 4 savaičių, priklausoma nuo sąlygų; gipsinis – po maždaug dviejų). Taip pat šie paviršiai negali būti įšalę.

Atliekame tinkuotų paviršių gruntavimą giluminiu gruntu – dažniausiai voleliu, iš viršaus į apačią. Jei reikia, pirmiausia gruntuojant lubas (jei lubos buvo tinkuojamos, ne pakabinamos). Idealu, jei pasiektume vienodą paviršiaus įgeriamumą, tačiau, kad nesusidarytų blizgi plėvelė. Jei prieš tai sienos buvo dažytos aliejiniais dažais, gruntuojame specialiu gruntu, turinčiu smulkių dalelių, pagerinančių sukibimą.

Sekantis etapas – susiklijuojame visus kampinius glaistymo profilius. Tam naudojame gipsinio tinko mišinius, užtepdami jo ant abiejų kampo plokštumų tiek, kad užspaudus profilį, ištrykštų per skylutes. Klijuojant reikia stengtis, kad profilis kuo mažiau išsikištų už sienų plokštumų. Su glaistykle nubraukiame perteklinį mišinį ir gulsčiuku priglaudę prie profilio briaunos patikriname vertikalumą (ar horizontalumą). Jei reikia, glaistykle po profiliu uždedame mišinio papildomai. Kai mišinys sukietėja ir profilis tvirtai laikosi, platesne glaistykle uždedame tinko mišinio ant sujungimo profilio ir sienos ir perbraukiame liniuote (bent 50 cm atstumu nuo kampo) – per profilio briauną ir sieną, iš apačios į viršų.

Taip pat reikia sutvarkyti visus įtrūkimus sienose (jei tokie atsirado). Tam reikia išilgai įtrūkimo su kaltu išgramdyti griovelį sienoje (bent po du cm iš abiejų įtrūkimo pusių), patį įtrukimą dar paplatinti ir pagilinti. Išvalius birias daleles, pagruntuoti giluminiu gruntu. Kai gruntas išdžiuvęs, glaistykle užtepame tvirtesnio mišinio („Uniflot“ ar pan.) į padarytus griovelius o ant mišinio uždedame drėgną popierinę juostą (skirtą glaistymo darbams, prieš tai ją reikia išmirkyti vandenyje). Ant viršaus dar uždedame to paties mišinio ir nubraukiame iš apačios į viršų platesne (nei tvarkoma vieta) glaistykle perteklių.

Panašiai sutvarkome plyšius, esančius gipskartonio ir sienos sujungimo vietose – naudojame „Uniflot“ tipo mišinį (svarbu nepadauginti jo į kampus – kad kampas būtų geometriškai tikslus) – tepame ir ant gipskartonio, ir į plyšį, ir ant tinko sienos, gerai išmirkytą popieriaus juostą – uždedame ant kampo bei su plačia glaistykle prispaudžiame tą juostą į patį kampą (per juostos vidurį). Atsargiais judesiais iš vidurio paspaudžiame juostą prie vienos ir kitos plokštumos.

Sujungimai tarp gipskartonio plokščių sutvarkomi analogiškai – užtepame mišinio, užspaudžiame išmirkytą popieriaus juostą, vėl užtepame mišinio ir nubraukiame platesne glaistykle perteklių. Tuo pačiu mišiniu užglaistome ir visas savisriegių duobutes, paliktas gipskartonyje.

Lieka tik nuglaistyti plokštumas – lubas, sienas. Paviršius glaistome pirmą sluoksnį viena pasirinkta kryptimi, sekantį sluoksnį kita kryptimi, ir, jeigu dar reikia – vėl keičiame kryptį. Naudojame kuo platesnes glaistykles. Kalkiniu – cementiniu mišiniu tinkuotiems paviršiams reikia bent trijų sluoksnių glaisto. Glaistant gipskartonio ar paviršius tinkuotus gipsiniu mišiniu, užteks ir dviejų kartų. Bent jau paskutiniam sluoksniui rekomenduojame naudoti marmurinio pagrindo glaistą – labai smulki frakcija. Paskutinį kartą glaistant patariame naudoti galingą prožektorių (500W, nukreipti šviesą pagal sieną) – taip aiškiausiai matysite likusius nelygumus.

Gipso kartono lubų montavimas

Posted on 2012/01/09 by statyba

Gipso kartono plokštė – gipso sluoksnis tarp kartono lapų. Plačiai išpopuliarėjęs gipso kartonas – ekologiška statybinė medžiaga, o dėl prieinamos kainos ir geros kokybės laikomas kone pagrindine vidaus konstrukcine medžiaga. Žalios skirtos drėgnoms patalpoms (buitinėms), baltos – sausoms, raudonos yra priešgaisrinės.

Pasiruošimas montuoti gipso kartono lubas

Prieš pradedant darbus būtina suskaičiuoti, kiek medžiagų reikės montuojant lubas. Tai priklausys nuo daugybės veiksnių. Juos įvertinę nupirksite medžiagų tiek, kad būtų kuo mažiau likučių. Ar nereiktų važiuoti pirkti papildomai.

Įvertinkite, kiek centimetrų žemiau juodlubių plokštės nuleisite naujas lubas. Jose po sena perdangos plokšte gali būti įrengiami ne tik šviestuvai, bet ir inžinerinės komunikacijos (vėdinimo sistemos, elektros instaliacijos trasos, vandentiekio sistema ir pan.). Tokiu atveju naujų gipso kartono lubų lygis gali būti apie 20 cm žemiau juodlubių. Kitais atvejais, kai lubose planuojama montuoti tik šviestuvus, gipso kartono lubas galima nuleisti nedaug - 7 cm. Nuo aukščio priklausys naudojamų pakabų tipas.

Nuspręskite, kokia turės būti lubų konstrukcija atsižvelgdami į priešgaisrinės saugos reikalavimus ir pagal tai pasirinkite reikalingo storio plokštes. Visada rekomenduojama montuoti du sluoksnius gipso kartono plokščių. Apskaičiuokite apkrovas (jų klasę), pagal jas spręsite ir tai, kokiu atstumu bus pritvirtintos pakabos ir laikantieji profiliai.

Nuo plokščių storio ir kiekio priklausys tai, kokiu atstumu bus išdėlioti profiliai ir kiek jų reikės.

Atsparios drėgmei gipsokartono plokštės rūšių tinka patalpoms, kuriose nuolat drėgna ir kur įprastos gipsokartono plokštės tiesiog nesilaikytų.

Dažnai pirkėjai negali apsispręsti, ką pasirinkti – įprastas, vandeniui atsparias ar visiškai vandens nepraleidžiančias gipsokartono plokštes, taigi čia aptarsime kiekvienos rūšies privalumus ir trūkumus skirtingomis aplinkybėmis.

Gipskartonio plokštės sandara paprasta: gipso šerdis ir viršutinis kartono sluoksnis. Šis viršutinis sluoksnis yra pralaidus vandeniui, o kuomet gipso šerdis sudrėksta, ji praranda savo tvirtumą. Taigi, tose patalpose, kur drėgmės koncentracija didesnė, tokios įprastos gipskartonio ploktštės netinka.
Kai kurie žmonės mano, kad protingiau ir pigiau yra tokių plokščių sienas tiesiog padengti keliais sluoksniais vandeniui atsparių dažų, tačiau ne itin kruopščiai padengtose vietose (kriauklės, vonios kraštai ir pan.), vanduo nesunkiai prasiskverbs po dažais ir siena bus sugadinta.

Vandeniui atsparios gipsokartono plokštės gaminamos jau apie dvidešimt penkerius metus. Jas lengva atpažinti, kadangi tokios plokštės yra žalsvos spalvos. Naudojant pagal paskirtį, „žaliosios“ plokštės yra be galo naudingos.

Pavyzdžiui, šios plokštės tinka už kriauklių, tualetų ir kt. sienų, ant kurių gali užtikšti vanduo, tačiau visiškai nepadeda ten, kur nuolat gausu drėgmės ir garų – prie vonios, dušo ir pan. Garai lengvai prasisverbia pro tokių plokščių apsauginį sluoksnį. Kai kurie gipskartonio plokščių gamintojai taip pat teigia, kad vandeniui atsparių plokščių negalima naudoti ir prie garų surinktuvo.

Taip pat verta paminėti, kad „žaliąsias“ plokštes keblu privirtinti, nes reikia kruopščiai apskaičiuoti santykį tarp plokštės storio bei atstumo tarp tvirtinimo taškų.

Visose išvardintose vietose, kuriose itin didelė drėgmės koncentracija, naudojamos visiškai vandens nepraleidžiančios plokštės, o jų pritvirtinamos ne paprastomis, o nerūdijančio plieno vinimis, nes surūdiję vinys mažų mažiausia paliks ant plokštės rūdžių pėdsakus, arba tiesiog neišlaikys plokštės.

Beje, kadangi tiek pirkėjai, tiek gamintojai skiria didelį dėmesį kovai su pelėsių atsiradimu, daugumoje prekybos vietų galima išsirinkti plokštes, kurios ne tik nepraleidžia vandens, bet ir yra padengtos pelėsių augimą stabdančiomis medžiagomis.

Vidaus tinkavimas

Posted on 2012/01/09 by statyba

Dirbant su visais statybiniais mišiniais, svarbu mišinio tirštumas – su kelne ar glaistykle pakabinus mišinio, jis neturėtų dribti ant žemės, varvėti ir pan. Tačiau nereikėtų naudoti ir per daug tiršto – sunkiau dirbti, greičiau sustings, ir reikės permaišyti su vandeniu iš naujo.

Geriausias rezultatas pasiekiamas, jei sienos „plikos“ iki mūro.

Jei sienos ne gipskartonio ir ne monolito – t.y. paviršius pakankamai įgeriantis drėgmę, o tinkavimo paviršius pakankamai didelis galime naudoti kalkių skiedinį (atsivežtą iš betono gamyklos) – pigesnis nei gipsinis. Šį skiedinį, prieš naudojant reikia permaišyti betono maišykle su cementu (labai nedideliu santykiu).

Tinkavimas. Prieš pradedant tinkavimo darbus, reikėtų susiklijuoti tinkavimo profiliukus – taip užtikrinsime sienų lygumą. Pirmiausia viename sienos kampe priklijuojame profiliuką (naudodami gipsinį tinko mišinį ir glaistyklę) – turi būti tiksliai vertikalus pagal gulsčiuką. Tuomet tą patį atliekame kitame tos pačios sienos kampe. Tarp šių profiliukų ištempiame siūlą – sienos tiesumui užtikrinti.

Tuomet į tarpą tarp šių šoninių profiliukų už siūlo priklijuojame tarpinius profilius (maždaug metro ar kiek didesniu atstumu vienas nuo kito) taip, kad jie vos liestųsi prie siūlo (geriausia siūlą atitraukti per 1 mm nuo visų profilių). Tuo pačiu reikia žiūrėti, kad visi profiliai būtų tiksliai vertikalūs pagal gulsčiuką (geriausia 2 m). Klijuojame taip: (jei tinko sluoksnis bus storas (tuomet tinkavimas atliekamas keliais sluoksniais) – kas 10, 15 cm, jei plonas – rečiau) „užtaškuojame“ su glaistykle gipsinį mišinį, ant tų taškų uždedame profilį ir su glaistykle priglaistome, kad profilio briauna būtų švari. Taip reikia apsiklijuoti visas patalpos sienas ir palikti stingti (geriausia iki sekančios dienos). Taip pat galime susiklijuoti tinkavimo kampinius profiliukus, nors ir nebūtina (galutiniame rezultate kampas būtų apvalesnis nei naudojant glaistymo kampinį profiliuką). Jei jų nenaudojame, tuomet reikia prisitvirtinti lygias lentas iš vienos kampo pusės (jei tai langas, tvirtiname ant angokraščių). Vėliau, kai visas patalpos sienas ištinkuosime, tą patį lentų tvirtinimą reikės atliktį iš sienos plokštumos pusės ir tinkuoti angokraščius, su pasidarytu šablonu braukiant iš vienos pusės per langajuostę, iš kitos pusės – per lentą.

Sekančią dieną galime pradėti tinkavimo darbą. Pirmiausia reikėtų šiek tiek susišlakstyti sienas vandeniu. Tuomet paruoštą kalkių – cemento mišinį tinkavimo kelne reikia „užmėtyti“ ant sienos, užpildant tarpus tarp profilių (šiek tiek storiau nei profilio briauna).

Po to su liniuote iš apačios į viršų užbraukiame šį tinko mišinį, nuimant perteklių. Tai reikia atlikti, kol mišinys nepradėjo stingti – kad jį dar būtų galima panaudoti tolimesniam darbui. Užbraukus, galime palikti iki kitos dienos, kai tinkas jau bus sustingęs. Tuomet pasiruošiame tinko mišinį užtrynimui – per sietą prakošiame kalkių skiedinį, kad visi akmenukai būtų pašalinti. Šį perkoštą kalkių skiedinį sumaišome su šiek tiek cemento (labai nedideliu santykiu) ir naudojame užtrynimui su trintuve. Darbas atliktas, prieš atliekant tolesnę sienos apdailą, reikia palaukti, kad sienos visiškai išdžiūtų.

Gipsiniai tinko mišiniai naudojami įvairiems paviršiams – ir įgeriantiems, ir neįgeriantiems. Tačiau ant monolitinių paviršių negalima naudoti kalkinių skiedinių – blogas sukibimas būtų, vėliau tinkas perdžiūtų ir atšoktų. Gipsinis tinkas šiuo metu ypač populiarus dėl galimybės naudoti specialią techniką, kuri gerokai pagreitina visą darbą. Toks tinkavimas brangesnis, tačiau sutaupoma laiko ir lėšų glaistant – lygesnis paviršius.

Sienų (lubų) lyginimas. Jei sienos nėra „plikos iki mūro“, dažniausiai reikia sienas palyginti (kad atitiktų šiuolaikinius standartus). Sienos prieš tai turi būti tinkamai paruoštos – bet kokie kalkiniai dažai turi būti pašalinti. Jei sienos buvo nudažytos aliejiniais dažais, reikia jas padengti specialiu rupiu gruntu. Kitu atveju užtenka padengti giluminiu gruntu. Padengus vienokiu ar kitokiu gruntu paviršius, su gulsčiuku (2 metrų ilgio) reikia skirtingomis kryptimis patikrinti kiekvieną sieną. Tuomet plačia glaistykle su rankena užtepame gipsinio tinko ten, kur matome nelygumus ir su liniuote braukti ta kryptimi (iš apačios į viršų ar iš kairės į dešinę), kuria pastebimi didžiausi nuokrypiai. Geriausia, jei liniuotė (reikėtų naudoti kuo ilgesnę – pagal lyginamo paviršiaus dydį) turi ir spiritinį gulsčiuką – tuomet aiškiau matysis, kur kiek tinko užmesti. Užbraukus, reikia šiek tiek palaukti ir užglaistyti lyginamas vietas su glaistykle, šiek tiek padrėkinant, kad glaistyklė geriau slystų. Jei norima pasiekti tik vizualaus lygumo (lubos pvz, ar atviros sienos, prie kurių joks baldas nestovės ir nebus tvirtinamas, nereikės klijuoti plytelėmis), tuomet gulsčiukas ir nereikalingas. Beje, sienoms šalia langų (siena su langu ar jei langas kampe – statmena siena) ypač akių lygyje reikėtų daugiau skirti dėmesio – labiausiai matosi visi nelygumai.